Jump to content

LMZD

Moderatoriai
  • Content count

    42
  • Joined

  • Last visited

  • Days Won

    1

Everything posted by LMZD

  1. LMZD

    Medžioklės istorija

    Medžioklės istorija Medžioklės aukso amžius (Medžioklė iki Lietuvos valstybės susiformavimo) Archeologiniai radiniai rodo, kad neolito laikotarpiu, t.y. 5-2 tūkstantmetyje prieš Kristų, medžioklė buvo dominuojantis dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių verslas ir maisto šaltinis. To meto archeologiniuose radiniuose laukinių gyvūnų kaulai sudaro daugiau kaip 90 proc. osteologinės medžiagos. Vėliau medžiojamų gyvūnų kaulų kiekis tolydžio mažėjo, o naminių gyvūnų - didėjo ir 200-300 m. po Kristaus gimimo medžiojamieji gyvūnai jau sudarė tik apie ketvirtadalį. Tačiau ir tai yra dar labai daug, juo labiau, kad prekybiniuose mainuose žvėrių kailiai tebeturėjo svarbiausią reikšmę. Taigi medžioklė buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Tačiau konkrečiai šiuos teiginius paliudyti gali ne dokumentiniai šaltiniai, bet tik tautosaka, tautodailė, senoji baltų mitologija, religija ir ypač konkretūs archeologiniai radiniai. Įvairiose tautosakos ir tautodailės žanruose galima aptikti gana ryškių totemizmo ir animizmo bruožų, vėlių, dvasių ir dievų kultų pėdsakų, o žodinėje kūryboje - nedaug pakitusių mitų, kilusių medžioklės ir gamtos gėrybių rankiojimo laikais. Senajam lietuvių kultui reikšmingiausi medžiojami žvėrys, kaip totemai, buvo elnias, briedis, tauras, lokys. Reikšmingi buvo ir paukščiai - antis, gulbė, pelėda, gegutė, lakštingala; išskirtiną vietą turėjo ir žaltys. Tik gerokai vėliau medžiojamų gyvūnų reikšmę susilpnino naminių gyvūnų, visų pirma jaučių, arklių, ožkų, gaidžių, garbinimas. Anot P. Dundulienės, akmens amžiaus Eurazijos medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo visatą, dangų, mėnulį. Daug dėmesio jam buvo skiriama medžiotojų apeigose. Tuo metu apie elnią sukurta daug mitų ir tikėjimų. Senųjų rašytinių šaltinių (E. Stela) ir tyrinėtojų (J. Bretkūnas XVI a., M. Pretorijus XVII a.) medžiaga rodo, kad lietuviai elnius laikė dievo tarnais, šventais gyvuliais. Senose mįslėse netgi mėnulis vaizduojamas elniu. Zoomorfinių mėnulio atvaizdų rasta Rytų Prūsijoje, Nikutovės senkapyje ant urnos, datuojamos I-IV a. Žalvarinis, pasidabruotas devynragio elnio atvaizdas, datuojamas III-IV a., rastas sūduvių kunigaikščio kape (Šveicarijos senkapiuose). Šilutės rajono Rubokų senkapyje ir kitose Lietuvos vietose rasta geriamųjų ragų apkaustų, datuojamų IV-VIII a., ant kurių pavaizduoti vorele bėgantys elniai. Žiemos Saulėgrįžos šventės (vėliau tapo šv. Kalėdomis) metu lietuviai garbindavo devynragį elnią, kuris galėjo būti daugelio genčių totemu. Taip pat labai įdomus paprotys Saulėgrįžos šventės metu persirengti meška. Tai, be abejo, labai senas paprotys, nes, sprendžiant iš mitologinės tautosakos, lietuviai kažkada lokį turėjo garbinti kaip mistinę pramotę, globojančią savo giminę, suteikiančią gerovės, sveikatos ir vaisingumo. Be to, magiškos priemonės padėjo užtikrinti žvėrių dauginimąsi, jų gausumą ir sėkmingą medžioklę. Lietuvių dievybių, turinčių zoomorfinį įvaizdį, randama neolito gyvenviečių iškasenose. Archeologė R. Rimantienė nurodo, kad realistiškiausi ir tobuliausi yra žvėrių atvaizdai. Svarbiausi šio pobūdžio radiniai yra apeiginės lazdos su briedžių galvomis, rastos Šventosios gyvenvietėje (medinės), Juodkrantės lobyje (gintarinės briedžio ir elnio galvutės). Nemuno kultūros srityje rasta ir titnaginių žvėrių figūrėlių, dažniausia meškos ir šerno, kurie buvo laikomi žvėrių valdovais, o vėliau tapo totemais. Ankstyvojo ir vidurinio neolito dailė rodo, kad tada reiškėsi žvėrių kultas. Manyta, kad žvėrių bendruomenė, kaip ir žmonių, turi savo vyriausiąjį - visų žvėrių žvėrį. Be to, kiekviena žvėrių rūšis turi savo valdovą ar šeimininką. Lazdos su briedžių galvomis gali rodyti, kad būta briedžių briedžio. Tas lazdas naudojo kriviai. Žvėrių viešpats dažniausiai buvo įsivaizduojamas kaip žmogus, - kartais moteriška, kartais vyriška, o dažniausia belytė būtybė. Jiems būdavo statomi stabai (dažniausiai mediniai), kurie, suprantama, negalėjo išlikti. Lietuvių stabų senumą ir gausumą, anot K. Būgos, rodo kalbiniai duomenys. Juos su panieka, dažniausiai neįvardindami vardais, mini senieji rašytiniai šaltiniai, susiję su krikščionybės įvedimu. Jų buvimą patvirtina įvairių dievų statulėlės, rastos daugelyje Lietuvos vietų. Jos buvo gaminamos iš medžio, akmens, metalo, netgi aukso. Tačiau pagrindinę blogio nukreipimo ir gyvybės jėgų žadinimo paskirtį turėjo įvairūs stulpai ir stogastulpiai. Medinių stulpų, su žvėrių ar paukščių kaukolėmis viršūnėje, kaip simbolių, statymas siekia neolitą ar net vėlyvąjį paleolitą. Anksčiau, matyt, netgi nebuvo gaminami specialūs stulpai, o nukautų žvėrių galvos, kaukolės ar kitos kūno dalys galėjo būti rišamos prie karčių ir iškeliamos aukštyn. Labai senus laikus (akmens amžių) siekia ir sumedžiotų žvėrių ragų ir ilčių tvirtinimas prie būsto sienų, laikymas ant pakylos garbingose vietose, tikint jų magišku poveikiu. Be tokių kolektyvinių blogybių ir nelaimių nukreipimo bei gyvybinių jėgų skatinimo priemonių taip pat labai seniai atsirado individualios priemonės - amuletai. Jie dažniausiai buvo daromi iš briedžio, elnio, šerno, tauro, stumbro dantų, rečiau kitų kaulų ir nešiojami ant kaklo. Be abejo, tiek medžioklės sėkmei užtikrinti, tiek džiaugsmui išreiškti, sėkmingai užbaigus medžioklę, nebuvo apsieinama be tam tikrų ritualų. Baltai nebuvo aistringi šokėjai, bet šokis neišvengiamas ir senas visų tautų kultūros elementas. Kai kurių švenčių metu išlikusios persirengimo žvėrimis tradicijos leidžia manyti, kad prieš medžioklę ar po jos ritualiniai šokiai, apsivilkus žvėrių kailiais, prisitvirtinus žvėrių plaukų kuokštus, ašutus, nagus, ragus ar dantis ir vaizduojant grumtynių su žvėrimis scenas, buvo neišvengiama mūsų senosios kultūros dalis. Tai patvirtina ir senieji rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, M. Sarbievijaus „Miškų žaidimuose" aprašomi senieji šokiai bei žaidimai. Žaisdami septintąjį žaidimą medžiotojai sustoja puslankiu ir prašo Mėnulio, kad padėtų jiems medžioti. Prašymo tekstas („strėlėm suteiki kryptį, šuniui užaštrink uoslę, medžiokliams sąnarius sustiprink") atitinka ritualinių medžiotojų šokių principus. G. Isokas (1981 m.) remdamasis senaisiais šaltiniais, mini medžiotojų žaidimus įvairiose Lietuvos vietose, tai: „Tetervino mušimas", „Vilko šovimas", „Medžiotojas", „Meškos šovimas", „Šeško gaudymas", „Lokio uodegos traukimas", „Stirnų medžioklė", „Antelė", „Kiškelis", „Voverė". Suprantama, kad be ritualinės prasmės šokiai ir žaidimai buvo įgavę ir didesnę praktinę reikšmę, - jie leido geriau suprasti žvėris ir kitus medžiojamus gyvūnus, mankštino, treniravo, grūdino medžiotojus. Medžiotojai turėjo ir savų dainų, kurių dalis užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose, o kai kurios tebedainuojamos ir dabar. Jos padeda suvokti medžioklės istoriją, papročius, žmonių požiūrį į medžiotojus. Tą patį galima pasakyti apie pasakas, pasakojimus, patarles, mįsles, netgi anekdotus. Seniausias Saulėgrįžos šventės valgis buvo šerniena, kurią gerokai vėliau pakeitė kiauliena. Tačiau netgi naujausiais amžiais medžiotojų šeimose išliko kalėdinis paprotys - medžiojamo žvėries kepsnys. Bene ilgiausiai negesdama laukti švenčių, netgi be šaldytuvo, galėjo kiškiena. Tad ji neretai puošė ir dabar puošia kalėdinį ir naujametinį medžiotojo stalą. Lietuviai labai gerbė Aušrinę ir Vakarinę žvaigždes, kurios buvo laikomos dievaitėmis. Vakarinę žvaigždę ypač pagerbdavo per didžiausius darbymečius - kalbėdavo maldas, giedodavo giesmes. Tačiau dabartiniams medžiotojams turėtų būti įdomiausia, kad Vakarinę žvaigždę dar vadino Žvėrine žvaigžde. Mat jai šviečiant žvėrys eina iš savo guolių maitintis ar į medžioklę. Šitaip ji buvo vadinama ne tik Lietuvoje, bet Lenkijoje ir Čekijoje. Lietuvoje svarbios yra miškų ir žvėrių šeimininkės - deivės Medeinė ir Medžiojima. Jos, be abejonės, atsirado medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo laikais. Šios deivės minimos XIII a. Voluinės kronikoje, jas aprašo O. Scholastikas (XIII a. pradžia), J. Lasickis (XVI a.) ir M. Daukša (XVII a.). Deivę Medeinę senovės medžiotojai įsivaizdavo kaip miškų šeimininkę, turinčią meškos pavidalą. Įvairiuose mituose meška figūruoja kaip šventas gyvūnas, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Kai kur labai ilgai (iki XIX a.) buvo išlikęs paprotys į pastatytą namą pirmiausiai įvesti mešką. Tai turėjo užtikrinti gerą ir gražią tų namų ir juose gyvensiančių žmonių ateitį. Per žiemos Saulėgrįžos šventes mūsų protėviai labiausiai mėgdavo persirengti meškomis. Kiek vėliau įsitvirtino miške gyvenančios „juodos gauruotos" būtybės, pusiau žmogaus, pusiau gyvulio, vaizdinys. Ši būtybė darydavo gerus darbus, pavyzdžiui, būsimą motiną nunešdavo į girią ir dovanodavo aukso, sidabro. Dar vėliau miško ir žvėrių šeimininkė įgavo moters pavidalą, kuris išliko ir iki mūsų amžiaus. Žemaitijoje yra mitas apie deivę medžiotoją, vadinamą Medžiojima, gyvenusią ties Kražiais ant Medžiokalnio, kur buvusi jos šventykla. Ši deivė vaizduojama kaip stambi, vyriško veido mergina, apsirengusis meškos kailiu, su šaunamuoju lanku ant pečių. Lietuvos miškų deivės Medeinė ir Medžiojima turi panašių bruožų su romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat atsirado ir pradėta garbinti senojo medžioklės ūkio sąlygomis. Baltų kilmingųjų laidojimo su medžioklės atributais ir priemonėmis paprotys atsirado įsivyravus pagonybei. M Strijkovskis savo kronikoje detaliai aprašo didžiojo kunigaikščio Kęstučio laidotuves. Mirusysis buvo apvilktas kunigaikščio rūbais, jam uždėti šarvai ir kardas, ietis, lankas su strėlėmis. Taip papuoštas jis buvo paguldytas ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis ir sakalais, medžioklės ragu, lūšies ir lokio nagais. Atlikę apeigas ir paaukoję aukas dievams, kriviai kūną sudegino, o pelenus su kaulų likučiais palaidojo karste. Didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas net su 18 kovos žirgų ir kartu su medžiokliniais šunimis bei paukščiais, tik jų kiekis nenurodytas. Visa tai rodo ne tik neatsiejamą valdovo, kario ir medžiotojo įvaizdį, bet ir apie pomirtinio gyvenimo sampratą, konkrečiai medžioklės priemonių reikalingumą jame. Šia prasme mums be galo reikšminga „Tautosakos darbuose" (1936 m.) J. Balio užrašyta sakmė apie vadinamą „laukinę medžioklę". Joje pasakojama apie vėles, padangėmis traukiančias į medžioklę: padebesyse girdėti šūksmai, triukšmas, ginklų žvangėjimas, šunų skalijimas... Kartais tai pavyksta pamatyti ir žmonėms. Dr. J. Basanavičiaus surinktų lietuviškų vėlių gyvenimo aprašymų duomenimis, tokia „laukinė medžioklė" ar žygis į medžioklę buvo matytas 1839 m. netoli Lydos. Medžioklė be egzistencijos pagrindo - maisto, teikdavo būtiniausią aprangą - odinius ir kailinius rūbus, apavą, taip pat odinius balnus, kitus žirgų kinkymo bei puošimo atributus, kariavimo priemones: strėlių, iečių antgalius, odinius skydus, įvairias karių aprangos dalis, namų apyvokos bei buities reikmenis. Žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus. Visi medžioklės plotai buvo bendri, apibrėžiami genties kontroliuojama teritorijos. Medžiojamojo gyvūno svarbiausias privalumas - jo tinkamumas maistui, rūbams, įrankiams gaminti, prekybai ir kitoms žmogaus reikmėms tenkinti. Jokios specialios medžiojimo teisės nebuvo, ji priklausė nuo fizinio žmogaus sugebėjimo medžioti. Turtiniai medžioklės reikalai (pvz., laimikių dalybos) ir santykiai tarp medžiotojų priklausė nuo papročių, tradicijų ir vyresniųjų valios. Nebuvo ir oficialių medžioklės ribojimų, išskyrus pagoniško kulto reikalavimu paremtą draudimą medžioti šventųjų giraičių teritorijose. Visi čia suminėti medžioklės požymiai - tai gentinės bendruomenės medžioklės periodo, ilgiausio Lietuvos medžioklės istorijoje, esmė. Pagal savo reikšmę ir svarbą žmonių gyvenime tą ilgą periodą galima vadinti medžioklės aukso amžiumi. Tobulėjant visuomenei ir atsirandant nuosavybės į žemę bei mišką teisei, šis periodas palaipsniui peraugo į feodalinį medžioklės ūkį. Santykine riba tarp šių periodų Lietuvoje galima laikyti XII ir XIII šimtmečių sandūrą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sukūrimą XIII a. Nuo feodalinių medžioklių iškilmingumo iki tylaus brakonieriavimo (XIII-XIX šimtmečiai) Apie medžioklę šiame laikotarpyje galima kalbėti daug konkrečiau, nes turime išlikusios ne tik materialinio ir kultūrinio paveldo medžiagos, bet ir daugelį rašytinių šaltinių, medžioklę reglamentuojančių teisės aktų, archyvinių teismų bylų, nagrinėjusių su medžiokle susijusius ginčus, taip pat to meto autentiškos meninės kūrybos (prozos bei poezijos kūrinių, paveikslų, skulptūrų) ir įvairios kitokios medžiagos. Kita vertus, kai kurie nacionaliniai feodalinio elito medžioklės ypatumai bei tradicijos XVIII a. pabaigoje, Lietuvai praradus nepriklausomybę, palaipsniui sunyko ir nebuvo bent iš dalies perkeltos į naujuosius laikus, kaip tai buvo daugelyje Europos valstybių. Labai mažai su medžiokle susijusių paveldo vertybių pasiekė XX a. nepriklausomą Lietuvą. Okupacijos, sukilimai, baudžiavos panaikinimas, stambiųjų feodalų bei smulkesnių dvarininkų, bajorų luomų savaiminis nykimas ir galų gale kryptingas naikinimas daug ką pridengė užmaršties skraiste ir medžioklės srityje. Buvo prarasta daug senesnių laikų medžioklės trofėjų, kolekcijų, įvairių gaminių, meno vertybių. Todėl šio laikotarpio mūsų medžioklės istorija gali nepelnytai pasirodyti skurdesnė nei artimiausių kaimynų: rusų, lenkų, vokiečių, nors iš tiesų taip nebuvo. Bene svarbiausias šio periodo dalykas - valstybės teisinės sistemos, reguliuojančios medžioklę, sukūrimas. Didžiųjų kunigaikščių suteikiamos personalinės, luominės ar sritinės privilegijos buvo pirmieji feodalinės valstybės teisės aktai. Vėliau buvo sukurta bendra valstybės teisės sistema, užfiksuota Lietuvos Statute ir kituose įstatymuose ir įkurtos medžioklės ūkio administravimo tarnybos. Nuo XV a. vidurio iki III Lietuvos ir Lenkijos valstybių padalijimo 1795 metais, rašytiniuose šaltiniuose minimi ir vyriausi LDK medžioklės pareigūnai - vyriausieji medžiokliai (Lowczy gospodarski, Lowczy krolewski, Praefectus venationum, Grand veneur, Oberjegermeister). Tai buvo labai aukštos valstybinės pareigos, ilgą laiką apėmusios ne tik medžioklės, bet ir miškų ūkio tvarkymą ir skiriamos žymiems didikams. Vyriausiais LDK medžiokliais buvo Mykolas Pacas, Mykolas Radvila, Kristoforas Zaviša, Stanislovas Potockis, Ferdinandas Pliateris, Mykolas Leonas Sapiega ir kt. Bene daugiausia nuveikė tvarkydami LDK medžioklės ūkį ir jo teisinę sistemą Jurgis Valavičius ir Stanislovas Dovoina (XVI a.). XVI a. antroje pusėje Lietuva turėjo jau baigtą medžioklės ūkio teisinio reguliavimo sistemą, kuri tais laikais laikytina pažangia ir racionalia. Rusijoje panaši sistema atsirado beveik 200 metų vėliau. Sistemą sudarė: pirmasis (1529 m.), antrasis (1566 m.), trečiasis (1588 m.) Lietuvos Statutai, Valakų reformos įstatymas (1557 m.), Knyšino karališkų girininkų nuostatai (1567 m.). Visuose Statutuose medžioklės klausimams skiriama daug dėmesio, kas neabejotinai rodo jos didelę reikšmę tuometinės visuomenės gyvenime. Statutai pirmiausia gina didžiojo kunigaikščio (valstybės) ir stambiųjų feodalų, kaip žemės ir miškų savininkų, interesus. Nuosavybės teisė į žvėrį aiškiai pripažįstama stambiesiems žemvaldžiams. Neteisėta medžioklė suprantama kaip medžioklė svetimose valdose. Pirmajame Statute net minima „kaklo" bausmė. Tačiau nėra duomenų apie praktinį jos taikymą už medžioklės pažeidimus. Trečiajame Statute šios bausmės jau nėra, bet už medžioklę svetimose valdose grėsė ne tik baudos, bet ir sulaikymas 6 savaitėms tvirtovės kalėjime. Įdomiausia ir labiausiai išbaigta yra baudų sistema. Baudos galėjo būti skiriamos už šiuos pažeidimus: neteisėtą medžioklę svetimoje žemėje; neteisėtai (svetimoje žemėje) sumedžiotus to meto medžiojamus gyvūnus: stumbrus, briedžius, elnius, lokius, šernus, lūšis, kiaunes, bebrus, sakalus; medžioklinių sakalų (medžioklei naudotos 8 sakalų ir kitų plėšriųjų paukščių rūšys) lizdų, dėčių sunaikinimą bei kiaušinių ir jauniklių pasisavinimą; gulbių lizdų naikinimą ar kiaušinių išėmimą ir pasisavinimą; medžioklinių šunų vogimą; pastatytų medžioklinių tinklų žvėrims gaudyti pavogimą; pastatytų medžioklinių tinklų paukščiams gaudyti pavogimą; paukščiams gaudyti tinklų išardymą ar sugautų paukščių pagrobimą ar išvaikymą; sąmoningą kenkimą medžioklei (tinklų ištepimą degutu ir pan.). Baudos buvo gana didelės ir diferencijuotos. Didžiausia bauda (už stumbrą) prilygo 20-30 stambių naminių galvijų vertei, o mažiausia buvo keliasdešimt kartų mažesnė. Pabrėžtina, kad baudų ir žalos atlyginimų dydžiai už visų laukinių žvėrių ir paukščių neteisėtą pasisavinimą buvo žymiai didesni nei už analogiško dydžio naminių gyvūnų vagystes. Valakų įstatymas leido valstiečiams savo valdose medžioti vilkus, lapes, lūšis, elnius, kiškius, voveres ir kitus smulkius žvėrelius bei paukščius, bet stambiųjų žvėrių - stumbrų, briedžių, elnių, šernų, lokių, stirnų - medžioklė valstiečiams buvo draudžiama ir savose valdose. Be to, šis įstatymas sprendė ir medžioklės pareigūnų bei specialistų atlyginimų klausimus. Tiek didysis kunigaikštis (valstybė), tiek stambieji feodalai buvo suinteresuoti ne tik bausti tuos, kurie kėsinosi į jų turtą, bet ir gauti iš medžioklės kuo didesnę naudą. Todėl jie leisdavo ar įpareigodavo valstiečius medžioti smulkius gyvūnus feodalų valdose. Be dvaro šaulių, kurių pareiga buvo per metus pateikti sutartą žvėrienos ir paukštienos kiekį, už ką jie gaudavo natūrinį atlyginimą, buvo netgi labai siauros specializacijos medžiotojų ir medžioklės ūkio tvarkytojų - bebrininkų, kiaunininkų, sakalininkų, šunininkų ir kitų. Visa medžioklės ūkio reguliavimo didžiųjų kunigaikščių valdose sistema bene geriausia atskleista vadinamuosiuose Knyšino karališkų girininkų nuostatuose. Juose, remiantis Statutais, Valakų įstatymu bei privilegijomis, duodami konkretūs įpareigojimai girininkijų girininkams, miškų ir medžioklės ūkio pareigūnams bei tvarkytojams. Vietos gyventojams, medžioklės priežiūros ir tvarkymo pareigūnams čia išvardijama daug draudimų ir nurodymų, susijusių su tiesiogine žvėrių apsauga: nevaikščioti po karališkus miškus su ginklais, šunimis ir kitomis medžioklės priemonėmis, nebaidyti žvėrių medžioklės plotų prieigose tiesiant kelius, tvarkant miškus, šienaujant pievas ar pelkes, kasant rūdą, netrikdyti žvėrių jų perėjimo ir migracijų vietose kolonizuojant miškus, palikti takus žvėrims. Iš nuostatų matyti rūpinimasis gyvūnų pašarais, specialiu šėrimu, migracijos galimybių išsaugojimu. Šio periodo pradžioje vis labiau ėmė nykti kilniausi ir prasmingiausi medžioklės bruožai. Remiantis M. Sarbievijumi ir ypač M. Husovianu, galima tvirtinti, kad jie galutinai prigeso apie XV a. vidurį. Sumažėjo ne tik utilitarinė (maisto ir rūbų) medžioklės reikšmė, bet ir kaip karių ruošimo priemonė. Ilgus šimtmečius stumbras, tauras, meška, netgi šernas lanku, ietimi, kardu ar panašiai ginkluotam žmogui buvo ne mažiau pavojingi, kaip priešų kariai. Ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, žiūrėti į akis pavojui, sudėtingose situacijose valdyti žirgą, įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių, gyvenimo lauko sąlygomis. Tačiau jau XV a. antroje pusėje aukštuomenėje imta medžioti ne dėl šių kilnių tikslų, o dėl pramogos. XVI a. antroje pusėje, o ypač XVII ir XVIII amžiuose aukštuomenės ir karališkųjų medžioklų papročiai unitarinėje Lietuvos Lenkijos valstybėje nedaug besiskyrė nuo kitų Europos valstybių. Panašiai, tik su dar didesne pompastika, XIX a. Belovežo girioje medžiojo ir Rusijos carai. Išankstinis žvėrių varymas iš didžiulių plotų ar net gaudymas ir suvežimas į aptvarus, ištaigingi medžioklės dvarai su daugybe tarnų, arklidėmis, šunidėmis, keliolika kilmingų medžiotojų su gausiom svitom, iškilmingas daugiau kaip savaitę trunkantis žvėrių žudymas aptvaruose kartu su šauniom puotom sudarė labai spalvingą reginį, kaip ir kiek vėliau vykusios varyminės medžioklės su šimtais ir tūkstančiais varovų (valstiečių arba kareivių)... Tačiau būtų labai neobjektyvu į feodalinį periodą žiūrėti ieškant vien blogybių. Pramoginės pakraipos periodu rūpintasi ne vien tuo, kaip nukauti žvėrį (nors tai, suprantama, buvo svarbu), bet ir pradėtos gan intensyvios biotechninio pobūdžio medžioklės tvarkymo priemonių paieškos, kurios stimuliavo medžioklės tvarkymo profesionalų atsiradimą ir jų lygio kilimą. Galbūt pirmųjų žvėrynų (aptvarų) poreikis Lietuvoje atsirado dėl noro turėti „gausesnes" ir sėkmingesnes pramogines medžiokles arba lengvai pasiekiamas šviežios žvėrienos atsargas. Tačiau kaip tik juose prasidėjo išsamus laukinių gyvūnų biologijos pažinimas. Lietuvoje veikę žvėrynai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau XIV a. pabaigoje, o faktiškas jų atsiradimas greičiausiai siekia net XIII a. pabaigą. Aptvarų būta gana daug. Įspūdingiausi skirti stumbrams veisti. Ilgus šimtmečius jie veikė etnografinės Lietuvos Belovežo girioje. Belovežo giria, kaip buvusių karališkųjų medžioklių objektas, tapo viena reikšmingiausių, didžiausių ir seniausių Europoje saugomų teritorijų, padėjusi iki mūsų laikų išsaugoti stambiausią Europos kanopinį gyvūną - stumbrą. Iš grafo Naryškino aptvarų XX a. pradžioje atgimė ir dabartinė Lietuvos tauriųjų elnių populiacija. Neblogai tvarkė medžioklę savo valdose kai kurie kunigaikščių Radvilų, Tiškevičių giminės atstovai, turėję ne tik nemaža aptvarų, bet ir pakankamai galingas savas medžioklės tvarkymo tarnybas. Žinomas Lietuvos gamtininkas Česlovas Kudaba rašė (1968), kad seniausias draustinis Lietuvoje yra apie 1470 metus Rūdninkų girioje įkurtas didžiųjų kunigaikščių medžioklės aptvaras. Iki 1840 metų galiojusį Lietuvos Statutą pakeitę caro įstatymai pradžioje nesiskyrė nuo senųjų lietuviškų. Mat priešingai nei daugumoje Vakarų Europos valstybių, jie dar gana aklai gynė feodalinę nuosavybę ir feodalines privilegijas, o ne žvėris, kurių nykimu Vakarų Europoje jau buvo pradėta rūpintis. Tačiau baudžiavos panaikinimas, vakarietiškų liberalių idėjų skverbimasis pamažu keitė požiūrį ir į medžioklės teisinį reguliavimą. 1871 m. priimtas Medžioklės įstatymas pirmą kartą Lietuvos teritorijoje nustatė, kad teisė medžioti yra ne Dievo duota kiekvienam žmogui, o ją suteikia policija ne jaunesniems kaip 16 m. piliečiams už atitinkamą mokestį. Buvo įteisintas medžioklės suskirstymas į didžiąją ir mažąją. Mažoji medžioklė - teisė medžioti smulkius žvėris ir visus paukščius, įskaitant ir giesmininkus, laukuose, krūmuose, pievose ir mažuose miškeliuose. Didžioji medžioklė apėmė teisę medžioti stambius žvėris (stumbrus, briedžius, elnius, šernus, stirnas) ir teisę medžioti dideliuose valstybiniuose miškuose. Didžiąją medžioklę tvarkė ir leidimus konkrečiam žvėrių kiekiui sumedžioti išduodavo Valstybės pajamų ir iždo komisija. Galiojo nuostata, kad išnuomojant dvarus su miškais ir laukais kartu įgyjama ir mažosios medžioklės teisė. Didžiosios medžioklės teisė paprastai likdavo savininkui. Nuomininkai privalėjo kiaurus metus naikinti plėšrūnus. Beje, stambieji žemvaldžiai dar išsaugojo teisę stambiuosius žvėris savo valdose medžioti bet kuriuo metų laiku. Valstybės miškuose uždrausta nemokama medžioklė. Už viešą vaikščiojimą su šautuvu ar medžiokliniais šunimis be leidimo grėsė bauda nuo 1 iki 50 rublių ir padarytų nuostolių atlyginimas. O už slaptą medžioklę galėjo būti skiriamos dar didesnės baudos. 1886 m. išleistas naujas, dar palankesnis gyvūnams, Medžioklės įstatymas. Jis draudė naikinti paukščius ir žvėris nuodais, medžioti sutemus, javuose ir jaunuose miško želdiniuose ir netgi numatė, kad medžioklės plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 150 margų (t.y. apie 90 ha). Atsirado naujos baudų rūšys ir naujos jų taikymo formuluotės - už nemedžiojamų žvėrių ir paukščių nukovimą arba sugavimą, už medžiojimą neleistinais būdais ir be bilieto, už lizdų draskymą ir kiaušinių ėmimą, už miško sargybos pjudymą šunimis. Jau ne tik stirnų pateles, bet taip pat elnių bei briedžių pateles stambiesiems žemvaldžiams uždrausta medžioti 10 mėnesių per metus (leista tik spalio ir lapkričio mėnesį). Sutrumpinta dalis medžioklės terminų, konkretizuoti praskrendančių ir vietinių paukščių medžioklės terminai. Vėliau šis įstatymas buvo kiek papildytas ir Lietuvoje galiojo iki 1920 metų. Medžioklės įstatymo priežiūra buvo pavesta gubernijų Švietimo valdyboms. Prie jų kūrėsi medžiotojų tarybos, kurios turėjo teisę net skirti baudas įstatymų pažeidėjams.Tačiau lietuviškose gubernijose carinei valdžiai prisibijant buvusių sukilimų (1831, 1863), įstatymu buvo labai apsunkintas medžiotojų visuomeninnių organizacijų kūrimasis. Į medžiotojų draugijas laisvai galėjo jungtis tik carinės armijos kariškiai. 8 ir 9 devyniolikto amžiaus dešimtmetyje baigėsi feodalinio medžioklės ūkio periodas ir ėmė formuotis naujas, užsitęsęs iki mūsų laikų, kur medžioklės teisę suteikia ir medžiojamų gyvūnų apsauga rūpinasi tiesiogiai valstybinės institucijos. Ši riba nėra labai griežta. Mes sąlyginai šio periodo pradžią nukėlėme į XX a., susiedami ją su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, bet buvo galima ją tapatinti ir su minėtu carino įstatymo priėmimu. Tačiau dar grįžkime prie būdingiausių nagrinėjamo periodo bruožų. Medžiojamos faunos gausumo požiūriu jam būdingas vertingiausių medžiojamų žvėrių kiekio mažėjimas. Mažėjimo tempai buvo skirtingi. Kaip tik šiame periode visai išnyko laukiniai arkliai - tarpanai, taurai, stumbrai, meškos, o galų gale katastrofiškai sumažėjo briedžių, elnių ir šernų. Nyko ir vertingiausi kailiniai žvėreliai (bebrai) bei vertingiausi paukščiai (gulbės, gervės ir kt.). Kaip XVIII a. pabaigoje (1787 m.) rašė Vilniaus universitete dirbęs gamtininkas Georgas Forsteris, Vilniaus apylinkėse ne tik neįmanoma sudaryti zoologinių kolekcijų, bet „zoologijai nėra kas veikti, nes tūkstančiai tinginių kasdieninėmis medžioklėmis išbaido net mažiausius paukštelius". XVI-XVIII a. teismų nagrinėtose bylose medžioklės klausimais dominuoja skundai dėl neteisėtų medžioklių svetimuose medžioklės plotuose ir kiti su nuosavybe susiję reikalai. Netgi XIX a. antroje pusėje, priėmus gan griežtus įstatymus, jų mažai kas paisė. Didžiojoje medžioklėje klestėjo savininkų ir carinių valdininkų savavaliavimai, o mažojoje - tylus brakonieriavimas. Policija ir teismai medžioklės pažeidėjams buvo palikę daug didesnę laisvę nei numatė griežtesni įstatymai. Ne paskutinė negatyvaus požiūrio į įstatymus priežastis buvo ta, kad tą tvarką ir įstatymus kūrė bei kontroliavo caro valdininkai. Apibendrinant šį, ne mažiau kaip 600 metų trukusį periodą, galime pasakyti, kad tai ilgas medžioklės technikos ir raidos etapas, - jo pradžioje - lankas su strėlėmis ir visi šaltieji ginklai, o gale - primityvokas, bet jau šoviniu užtaisomas šautuvas. Žmogus sugebėjo rasti įvairiausių būdingų kiekvienam laikmečiui būdų, kaip susidoroti su žvėrimis. Nereikia manyti, kad pvz., prieš 500 metų medžiotojai, neturėdami nieko panašaus, ką turime dabar, neturėjo galimybių džiaugtis gausiais laimikiais. Gerai išmokyti sakalai pagaudavo vikriausius ir greičiausius keturkojus žvėrelius bei daugelį paukščių. Kilometriniai tinklai stambiems žvėrims, mažesni tinklai smulkiesiems, eiklūs žirgai užtikrindavo medžioklės sėkmę, pulkai skalijančių šunų neleido ramiai ir neliečiamai gyventi jokiam, net stipriausiam, vikriausiam ir sumaniausiam žvėriui. Tyliose medžioklėse, kuriomis vertėsi nemaža valstiečių dalis ir kurios pagal dabartinę sampratą atrodo kaip paprasčiausias brakonieriavimas, - įvairiausių tipų duobės, gaudyklės, spąstai, kilpos, pritaikytos gaudomų žvėrių bei paukščių dydžiui. Daugelis šių būdų buvo perduodami iš kartos į kartą ir galutinai užmiršti tik XX a. antroje pusėje, nes iš įvairios medžioklinės literatūros šių priemonių ir jų naudojimo būdų aprašymai buvo išguiti siekiant kilnaus tikslo - apsaugoti gyvūnus ir užkirst kelią brakonieriavimui. Geriausiai tvarkomuose karališkuose, vėliau - imperatoriaus ir kai kurių dvarininkų medžioklės plotuose šio periodo pabaigoje susiformavo beveik visi pagrindiniai šiuolaikinės (XX a.) medžioklės technologijos bei viso medžioklės ūkio elementai: medžiojamų žvėrių selekcijos principai, papildomas kanopinių žvėrių šėrimas įvairiomis žemės ūkio kultūromis bei šakeliniais pašarais, taip pat įvairiais priedais, skatinančiais geresnį augimą. Pradėti rengti šeriamieji laukeliai, gerinamos slėpimosi ir dauginimosi sąlygos. Atsižvelgiant į ginklų raidą, steigiamos ramybės zonos, tobulinam varyminė medžioklė. Atsiranda naujų, liudijančių pagarbą žvėrims, medžioklės ritualų. Solidžius mokslinius pagrindus įgavo laukinių gyvūnų laikymo aptvaruose principai. Tačiau revoliucijos, karai ir visokios suirutės, proletarų panieka dvarininkų ir kitų turtuolių sukurtoms vertybėms dažnai nutraukdavo nepigiai kainuojančius ir kvalifikuotų specialistų rankų reikalaujančius darbus. Nesant jų, vėl pablogėdavo gyvūnų apsauga, padaugėdavo brakonierių, grobuoniško elgimosi su gamtos turtais, - visa tai sąlygojo vertingiausių populiacijų visišką sunykimą. Taip atsitiko ir XX a. pradžioje, ypač Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų metais. Kaip tik tuomet Lietuva daugiau kaip po 120 metų vėl 1918 m. atgavo nepriklausomybę ir turėjo progos imtis darbų, atkursiančių visiškai sugriautą medžioklės ūkį. Medžioklės metamorfozės XX amžiuje Kaip jau minėjome, XIX a. pabaiga - XX a. pradžia yra sąlyginis pereinamasis laikotarpis tarp II ir III medžioklės periodų. III mes pradedame skaičiuoti nuo nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais. Palyginti su ankstesniais, šis laikotarpis buvo labai trumpas. Tačiau jis buvo paženklintas ne tik audringų visuomeninių-politinų pokyčų. Kelis kartus radikaliai keitėsi ir medžioklės tvarka, jos teisinis reguliavimas. Įvyko reikšmingų pokyčių medžiojamų gyvūnų populiacijų struktūrose, žymiai kito daugelis medžioklės kultūros elementų. 1920 m. birželio 15 d., praėjus daugiau kaip šimtmečiui, vėl sugrąžinta lietuviška teisė, reguliuojanti medžioklės reikalus - priimamos „Medžioklės laikinosios taisyklės", kurių projektą rengė prof. P. Matulionis. Šios taisyklės daug kur kartojo minėtąsias rusiškas taisykles. Tačiau atsirado ir nemaža naujovių. Norint sumažinti per Pirmąjį pasaulinį karą įsigalėjusią anarchiją, buvo siekiama skatinti medžiotojų jungimąsi į visuomenines organizacijas. Todėl leidimo medžioti kaina pavieniams asmenims buvo 500 auksinų (iki lito įvedimo), o organizuotiems - net 5 kartus mažiau. Taip pat buvo sugriežtinti kai kurie reikalavimai: visai uždrausta briedžių, elnių, stirnų patelių ir kurtinių medžioklė, sutrumpinta dalis medžioklės terminų. 1925 metais priimtas pirmas nepriklausomos Lietuvos medžioklės įstatymas, 1935 - antrasis, 1937 m. Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministrai pasirašė Medžioklės įstatymo vykdymo taisykles. Tuo tarpukario Lietuvos medžioklės teisinis reguliavimas buvo užbaigtas. Jis tapo artimas daugelio Europos šalių medžioklės teisiniam reguliavimui, išskyrus Sovietų Sąjungą. Sukurtos sistemos esmę galima išreikšti taip: medžioklės teisė pripažįstama žemių arba tiksliau - medžioklės plotų savininkams (valdytojams), bet jiems nesuteikiama nuosavybės teisė į tuose plotuose gyvenančius žvėris. Medžioklės plotų savininkas ar valdytojas privalo prižiūrėti laukinius gyvūnus pagal valstybės nustatytą tvarką, o teisę medžioti įgyja tik gavęs valstybės administracijos išduotą leidimą. Be to, visais atvejais žemės savininkai ir valdytojai medžioklės plotus galėjo išnuomoti kitiems medžioklės teisę įgijusiems piliečiams, kurie medžioja valstybės nustatyta tvarka. Norint tapti individualiu medžiotoju, reikėjo turėti ar išsinuomoti ne mažesnį kaip 100 ha žemės plotą ir nusipirkti leidimą medžioti. Asocijuoti medžiotojai konkurso tvarka nuomodavo medžioklei didesnius valstybinių miškų plotus. Bene svarbiausias tarpukario Lietuvos įstatymų bruožas - lygiateisiškumo ir demokratiškumo įtvirtinimas, privilegijų likvidavimas ir visuomeninės medžiotojų iniciatyvos skatinimas, taip pat rūpinimasis faunos apsauga. 1921 m. Kaune įsikūrė Taisyklingosios medžioklės draugija, kurios pirmas pirmininkas buvo prof. Tadas Ivanauskas. Draugijos narių skaičius per vienus metus išaugo de­šimteriopai, nuo 300 iki 3119 narių. Draugija veikė itin aktyviai. 1927 m. jos iniciatyva pradėtas leisti pirmasis lietuviškas „Medžiotojo" žurnalas, kurio pirmas redaktorius taip pat buvo prof. T. Ivanauskas. Jame buvo nagrinėjami visi su medžiokle susiję klausimai: medžioklės istorija Lietuvoje, medžioklės patirtis užsienio šalyse, medžiojamų žvėrių ir paukščių biologija, medžioklių būdai, medžiokliniai ginklai, šaudmenys, šaudyba, medžioklės etika, medžioklinė šunininkystė. Iki 1939 metų išėjo 34 žurnalo numeriai, redaguoti profesoriaus, o 1939-1940 m. dar 12 numerių, redaguotų Antano Rukuižos. Šio žurnalo reikšmę sunku pervertinti ne tik Lietuvos medžioklės istorijos pažinimui, bet ir medžioklės kultūros formavimui nepriklausomybės sąlygomis. 1930 m. Lietuva buvo tarp 22 šalių, įsteigusių tarptautinę medžiotojų organizaciją - Tarptautinę medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybą (CIC), kurioje iki sovietinės okupacijos aktyviai reiškėsi ir Lietuvos atstovai. Oficiali žvėrių apskaita pradėta 4-ojo dešimtmečio viduryje tik valstybės miškuose. Tad pateikti žvėrių kiekio kitimą visoje Lietuvos teritorijoje yra neįmanoma. Tačiau iš publikuotos įvairių autorių medžiagos aišku, kad beveik visų žvėrių kiekis didėjo, nors stambiųjų kanopinių, kurie gyveno valstybiniuose miškuose, dar buvo nedaug (1939 m. briedžių - 333 vnt., elnių - 190 vnt., danielių - 142 vnt., stirnų - 34669 vnt., šernų - 1904 vnt.) ir jie, išskyrus stirnas, nesudarė rimtesnio medžioklės objekto. Tada dažniausiai medžioti smulkieji medžiojamieji žvėreliai ir paukščiai. Jų medžioklėms buvo adaptuota medžioklės technologija, įsigyjami ginklai bei šaudmenys. Sprendžiant iš kiškių kailiukų eksporto, 1926 m. Lietuvoje (t.y. be Vilniaus krašto) galėjo būti nušauta ir pagauta apie 166 tūkst. kiškų (eksportuota 16,6 tūkst. nedirbtų kailiukų, o 1 kg „žalių" kailių jų reikia apie 10 vienetų). Turint galvoje Vilniaus kraštą ir tai, kad ne visi iki paskutinio kailiukai eksportuoti, galima tvirtinti, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje trečiajame dešimtmetyje kasmet buvo sumedžiojama ir sugaunama ne mažiau kaip 200000 kiškių. Tai gan įspūdingas skaičius, juo labiau žinant, kad XX a. pabaigoje Lietuvoje gyvenančių kiškių iš viso buvo 2-3 kartus mažiau. Tarpukario metais valstybinio medžioklės ūkio reguliavimo ir kontrolės funkcijas atliko Miškų departamentas prie Žemės ūkio ministerijos ir Vidaus reikalų ministerija. Didelė kaimo visuomenės dalis buvo nuo senų laikų įpratusi tyliai brakonieriauti. Su šiuo įpročiu gan aktyviai kovojo valstybinių miškų apsaugos tarnyba, policija ir organizuoti medžiotojai. Po Antrojo pasaulinio karo medžioklės klausimus tvarkė LTSR fizinės kultūros ir sporto komitetas, o 1947 m. šie reikalai perduoti specialiai valstybinei institucijai prie LTSR Ministrų Tarybos - Medžioklės ūkio valdybai, kuri 1957 m. buvo perorganizuota į Gamtos apsaugos komitetą, tvarkiusį visus medžioklės reikalus beveik iki sovietų okupacijos pabaigos. 1946 m. LTSR komisarų taryba priėmė nutarimą „Dėl medžioklės taisyklių Lietuvos TSR", kuris 1947 m. buvo pakeistas nauju. 1947 m. taisyklės įteisino iš esmės naują Lietuvos medžioklės ūkio tvarkymo etapą. Pagrindinė naujovė - ne tik laukiniai žvėrys ir paukščiai, bet ir visi medžioklės plotai tapo valstybės nuosavybe. Jie sudarė valstybinį medžioklės fondą, kurį buvo leidžiama naudoti tik pagal valstybės nustatytas taisykles. Medžioklės plotai suskirstyti į rezervatus, draustinius, valstybinius ir priskirtinius ūkius, jiems nustatyti skirtingi režimai ir stengtasi sudaryti palankias sąlygas faunai veistis. Numatytos gan didelės baudos už neteisėtą medžioklę, įvesta daugiau nei buvo prieš karą medžioklės būdų ribojimų. 1948 m. patvirtinti specialūs valstybinių medžioklės inspektorių nuostatai. 1947 m. įkūrus griežtai centralizuotą Lietuvos TSR medžiotojų ir žvejų draugiją bei pradėjus kolektyvizaciją, medžioklės taisykles reikėjo šiek tiek keisti. Tai buvo padaryta 1951 m. Be to, taisyklės dar buvo papildomos ir taisomos 1970, 1972, 1973 ir kai kuriais kitais metais. Tačiau esmė liko ta pati: ne tik žvėrys, bet ir medžioklės plotai priklausė valstybei, kuriai atstovavo Gamtos apsaugos komitetas. Jis, o ne žemės valdytojai (miškų ūkiai, kolūkiai ir kiti ūkio subjektai) nuomodavo plotus Medžiotojų ir žvejų draugijai, kuri tuos plotus perskirstydavo pavaldiems medžiotojų būreliams. Pirmiausia buvo rūpinamasi vadinamais „nomenklatūriniais" būreliais, kuriuose medžiojo sovietinis elitas. Išliko ir valstybiniai medžioklės ūkiai, kurių, nors tai oficialiai nebuvo įteisinta, svarbiausias tikslas buvo rūpintis partinių ir valstybinių pareigūnų medžioklėmis. Taigi daliai „aukščiausio rango" medžiotojų buvo sudarytos sąlygos, primenančios karališkųjų ir feodalinių medžioklių tvarką. Medžiotojų draugija įgavo visuomeninei organizacijai nebūdingų bruožų. Ją gan griežtai prižiūrėjo partinė valdžia, vadovų rinkimams reikėdavo gauti aukščiausios partinės biurokratijos pareigūnų pritarimus. Į jos funkcijas įėjo materialinių gėrybių dalyba bei skirstymas: medžioklės plotų skyrimas, limituoto graižtvinių ginklų kiekio pardavinėjimas ir pan. Tačiau šalia neigiamų dalykų buvo ir gerų, nes vėl pradėta rūpintis medžiojamų žvėrių gausinimu. Tam buvo skirta nemažai lėšų. Daug nuveikta Lietuvoje reaklimatizuojant tauriuosius elnius. Labai pagerėjo apsauga nuo brakonieriavimo, ėmė gausėti briedžių, elnių, šernų ir stirnų. Be to, buvo atlikta nemažai medžiojamųjų žvėrių biologijos, medžioklėtvarkos, biotechnikos, aklimatizacijos ir kitų su medžiokle bei medžioklės ūkiu susijusių tyrimų. Lietuvos medžiotojai įsigijo daug vertingų medžioklės trofėjų, tarp jų ir geriausių pasaulyje. Jie pradėjo rengti savo trofėjų parodas ir dalyvauti tarptautinėse parodose, pasirodė medžioklės vadovėlių ir kitos su medžiokle susijusios literatūros. Periodinėje spaudoje, ypač žurnaluose „Mūsų girios" ir „Mūsų gamta", buvo spausdinama daug straipsnių medžioklės klausimais. Rimtus užmojus įgijo medžioklinė šunininkystė, sportinis šaudymas, buvo vedama medžiojamų gyvūnų apskaita, pradėti rengti ilgalaikiai medžioklės tvarkymo projektai. Visa tai darė teigiamą įtaką medžioklės ūkiui ir kėlė medžiotojų kultūrą. Tačiau žemės ir miškų valdytojai buvo nepatenkinti visišku jų interesų ignoravimu, ypač kanopinių žvėrių daroma žala žemės ir miškų ūkiui. Opi problema buvo ir smulkiosios medžiojamos faunos mažėjimas, kurią sąlygojo neregėto masto žemių melioracija, cheminė tarša ir plėšrūnų gausėjimas. Eilinius medžiotojus, gamtininkus ir visuomenę itin piktino privilegijuota „nomenklatūrinių" medžiotojų padėtis. Atkūrus nepriklausomybę, pirmiausia susirūpinta taisyti sovietmečio klaidas, pernelyg nesigilinant nei į pasaulinę patirtį, nei į savas istorijos pamokas, nei į buvusius teigiamus dalykus, kurių nevertėjo griauti. Todėl natūralu, kad ne visos reformos pasisekė. Nomenklatūriniai plotai iš dalies atiteko miškų urėdijoms, komercinių medžioklių organizatoriams, buvo išnuomoti medžiotojų klubams ir būreliams. Daug emocijų kėlė medžioklės ūkio valdymas. Dar paskutinė sovietinė vyriausybė 1989 m., norėdama eiti koja kojon su revoliucingai nusiteikusia visuomene, savo noru perdavė Miškų ūkio ministerijai valstybinį medžioklės ūkio valdymą, tik nedidelę dalį funkcijų palikdama Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui. Tačiau miškininkai taip trokštamą „prekę" sugebėjo išlaikyti neilgai. 1994 metų pabaigoje Vyriausybės nutarimu pagrindiniai valstybinio medžioklės reguliavimo klausimai buvo grąžinti Aplinkos apsaugos ministerijai. 1996 m., panaikinus Miškų ministeriją ir 1998 m. miškų ūkio valstybinio reguliavimo funkcijas perdavus iš Žemės ūkio į Aplinkos ministeriją, istorinė spiralė grįžo į prieš keletą šimtmečių buvusią padėtį: vyriausiuoju miškų ir medžioklės reikalų tvarkytoju valstybėje tapo vienas asmuo - aplinkos ministras. Tiesa, besikeičiantys ministrai ne tik neturėjo senųjų titulų ir rangų, bet ir laiko atlikti daug kantrybės ir nuoseklumo reikalaujančių reformų bei darbų. Medžioklės nuostatai ir taisyklės per paskutinį XX a. dešimtmetį keitėsi keletą kartų, bet Medžioklės įstatymas taip ir liko nepriimtas netgi prasidėjus XXI a. Dalį su medžiokle susijusių valstybinės reikšmės klausimų sprendė Laukinės gyvūnijos įstatymas. Bet jame buvo neįvardinta, kieno nuosavybė yra laukiniai medžiojamieji žvėrys, taip pat aiškiai neapibrėžtos medžioklės plotų savininkų bei valdytojų teisės ir pareigos bei kai kurie kiti klausimai. Dėl nepakankami tobulų Medžioklės nuostatų ir atsirado daug nesusipratimų ir prieštaravimų tarp privačių žemių savininkų, valstybinių miškų valdytojų, medžiotojų organizacijų ir biurokratinių struktūrų. Tik 2001 metais priimtos Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisos medžiojamą fauną leido laikyti valstybės nuosavybe. Tolesnis medžioklės istorijos etapas siejasi su Medžioklės įstatymu, kuris buvo priimtas 2002 metais. Jo pagrindu atsirado nauji arba buvo papildyti ir pataisyti ankstesnieji poįstatyminiai teisės aktai, kurie reguliavo medžioklės plotų naudojimo tvarką, santykius tarp žemių bei miškų savininkų, medžiotojų ir valstybinių priežiūros institucijų, o taip pat reglamentavo medžioklės procesą, medžiojamos gyvūnijos apsaugą. Per keletą metų pagal naują tvarką buvo suformuoti medžioklės plotų vienetai, nusistovėjo kovos priemonės su brakonieriavimu, medžiotojų organizacijos pradėjo geriau rūpintis faunos apsauga bei papildomu šėrimu. Žvėrių skaičius, kuris per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gerokai sumažėjęs, vėl ėmė gausėti. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija daugeliu aspektų pakeitė savo veiklos pobūdį. Iš esmės padidėjo medžiootojų klubų reikšmė ne tik medžioklių organizavime, bet visame medžiojamos gyvūnijos naudojimo, apsaugos ir gausinimo procese, o centrinės ir regioninės struktūros pagrindinį dėmesį sutelkė draugijos interesų atstovavimui valdžios institucijose, ryšiams su visuomene, medžioklės kultūros puoselėjimui ir tokiai veiklai, kurią prasminga specializuoti bei centralizuoti regionų ar valstybės lygmenyje, pavyzdžiui, medžiotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas, trofėjų parodos, medžioklinis - sportinis šaudymas, įvairūs renginiai, tarptautiniai ryšiai, specialaus žurnalo leidyba, darbas su kitomis masinės informacijos priemonėmis ir pan. Praktinėje medžiotojų veikloje vyko įvairiareikšmiai procesai. Pasikeitė ne tik medžiotojų ir žvejų draugijos veiklos pobūdis, bet atsirado ir visai naujos medžiotojų visuomeninės organizacijos, nutraukusios ryšius su tradicine draugija. Atsinaujino ryšiai su tarptautinėmis medžioklės organizacijomis ir su CIC. Atsirado galimybė Lietuvos medžiotojams išvykti medžioklės į Afriką, Aziją ir kitur. Taigi buvo papildytos lietuviškų trofėjų kolekcijos. Sovietmečiu buvusi uždara medžioklės kultūra Lietuvoje pradėjo įgauti kosmopolitinių, globalių bruožų. Tai rodo medžiotojų apranga, ginkluotė, medžioklės ritualai bei tvarka. Lietuvos medžioklės ūkis į XXI a. atėjo išsprendęs daugelį problemų. Tačiau dar likę "aštrių briaunų" ir taisytinų dalykų. Esama medžioklės plotų vienetų formavimo tvarka nepatenkinti dalis stambiųjų žemvaldžių bei miškų savininkų dėl jiems užkirsto kelio turėti privačius medžioklės plotų vienetus. Nekritiškai iš ES į Lietuvos sąlygas perkeliami beveik visi plėšrūnų globojimo principai galutinai baigia nualinti kiškių, vištinių paukščių ir kitų aborigeninių smulkių medžiojamų (ir nemedžiojamų) gyvūnų rūšių populiacijas. Visuomenėje vis stiprėja "platoniškų" gamtos mylėtojų sluoksnis aprioriškai nusistatęs prieš medžioklę ir nesuprantantis nei gamtosauginės nei etnokultūrinės jos reikšmės. O kur urbanizacijos, aplinkos taršos, infrastruktūros plėtros bei klimato kaitos keliamos grėsmės laukinės gyvūnijos gausai ir įvairovei? Šie ir daugelis kitų dalykų neleis ir ateityje medžiotojams džiaugtis vien savo hobi ir bendravimo su gamta teikiamais malonumais. Reikės kovoti už medžiokės ir medžiotojo teises, rūpintis savo įvaizdžiu visuomenėje, senųjų medžioklės tradicijų saugojimu, indėliu į šiuolaikinę kultūrą ir daug dirbti saugant bei globojant ne tik medžiojamus gyvūnus, bet ir jų gyvenamą aplinką, visą Lietuvos gamtą. Parengė A. Brukas.
  2. Dėl vilkų medžioklės saugomose teritorijose Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, išreikšdama susirūpinimą dėl neaiškaus vilkų medžioklės saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo, raštu kreipėsi į Aplinkos ministrą su prašymu aiškiai nustatyti saugomų teritorijų tipus, kuriuose vilkų medžioklė būtų draudžiama. LMŽD raštas Aplinkos ministrui
  3. Vilkų medžioklės medžioklė tęsiasi Informuojame Jus, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti Gamtos apsaugos asociacijos "Baltijos vilkas", kurios dėka pernai medžiojome net (!) 5 vilkus, skundą dėl Aplinkos ministro įsakymo, leidžiančio per ateinantį medžioklės sezoną sumedžioti 50 vilkų. Teismas ministro įsakymo galiojimą sustabdė, todėl vilkų medžioklės sezono pradžia, kuri numatyta spalio 15 d., gali nusikeli. Susidūrėme su beprecedentiniu atveju.Tokį teismo sprendimą Aplinkos ministerija jau apskundė. Kol nežinosime ką nuspręs teismai, vilkų medžioklė, sutinkamai su medžioklės taisyklėmis turinti prasidėti spalio 15 d., sustabdyta. Apie susidariusią situaciją ir vilkų medžioklės tvarką Jus informuosime iš karto, kai tik gausime patikimą informaciją. Su medžiokliniais linkėjimais pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas Straipsnį taip pat galite rasti: http://www.lmzd.lt/lt/naujienos/vilku-medziokles-medziokle-tesiasi/
  4. Urvinių šunų bandymai 2012 m. lapkričio 25 d. naujai įrengtame Radviliškio medžiotojų ir žvejų draugijos dirbtinių urvų komplekse rengiami medžioklinių šunų lauko bandymai. Bandymuose galės dalyvauti 20 šunų. Registruotis (iki lapkričio 23 d.) į bandymus Radviliškio medžiotojų ir žvejų draugijoje, el. p.:radviliskismzd@splius.lt. Registruojantis į bandymus būtina pateikti: Užpildyta registracijos anketą. Šuns kilmės dokumentų kopiją, kurioje įrašytas šuns savininkas ir jo adresas, LŠVK Nr. Sumokėto starto mokesčio pavedimo kopiją. Starto mokestis: Radviliškio medžiotojų ir žvejų draugijos nariams - 40 Lt. Kitiems - 50 Lt. Starto mokestį pervesti : Radviliškio medžiotojų ir žvejų draugija Į/k 300558620, a/s LT 874010044800051285, AB DnB NORD bankas Pavedime būtinai nurodyti šuns veislę, vardą ir savininką. Registracijos pradžia - 8.00 val. Bandymų pradžia - 9.00 val. Bandymams teisėjaus: A. Grinius - FCI Nacionalinės kategorijos teisėjas; V. Petrauskas - FCI Nacionalinės kategorijos teisėjas; E. Junevičienė - FCI Nacionalinės kategorijos teisėja; Daugiau informacijos tel. 869889618 (Valdas Petrauskas), arba Radviliškio medžiotojų ir žvejų draugijoje adresu: Kaštonų g 4, Radviliškis (tel. +37042253596) Daugiau informacijos galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...-sunu-bandymai/
  5. Medžioklės trofėjai Tinkamas medžioklės trofėjų paruošimas, kolekcionavimas ir eksponavimas parodose yra svarbi medžioklės kultūros dalis. Iš medžioklės trofėjų galima spręsti apie medžiojamųjų gyvūnų populiacijų ir jų gyvenamosios aplinkos būklę, o parodų kataloguose registruoti trofėjų vertinimo duomenys turi išliekamąją vertę. Nuo 1967 metų Lietuvos medžiotojai reguliariai organizuoja ir dalyvauja įvairaus rango medžioklės parodose. Iki šiol Lietuvos medžiotojų trofėjai buvo eksponuoti penkiose parodose Maskvoje, nacionalinėje parodoje Estijoje, vienuolikoje Pabaltijo šalių ir vienuolikoje aukščiausio rango tarptautinių parodų. 1992 metais Kaune įvyko tarptautinė medžioklės paroda „Medžioklė ir gamta", o 1984, 1997, 2003 ir 2006 Vilniuje, Klaipėdoje ir Trakuose - respublikinės parodos. 1998 metais Vilniuje organizuota paroda „Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje", įvyko kelios regioninės ir rajoninės medžioklės trofėjų parodos. Pagal parodų katalogus 1997 metais sudarytas pirmasis Lietuvos medžioklės trofėjų rejestras, kuriame buvo užregistruota per 4000 medžioklės trofėjų, įvertintų medaliais pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) sistemą. Antrasis rejestro leidinys (2002 m.) papildytas daugiau kaip tūkstančiu trofėjų, o šiame Lietuvos medžioklės trofėjų rejestre užregistruoti 6898 trofėjai, jų tarpe nemažai egzotinių, įgytų medžiojant mūsų medžiotojams visuose kontinentuose. 2009 m. Lietuvos medžioklės trofėjų parodos katalogas. Lietuvos medžioklės trofėjų rejestras 2011 m Sraipsnį taip pat gallite rasti: http://www.lmzd.lt/l...okles-trofejai/
  6. 14-tasis Europos tauriųjų elnių kvieslių čempionatas Spalio 6 dieną pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas išskirtinis medžioklinis renginys, jau tapęs tradiciniu Europoje - 14-tasis Europos tauriųjų elnių kvieslių čempionatas. Čempionate savo šalis garbingai atstovaus ir tarpusavyje varžysis nacionalinės komandos iš kaimyninių šalių. Čempionato metu bus galima ne tik išgirsti, kaip kuo tiksliau, profesionaliau ir natūraliau pamėgdžiojami tauriųjų elnių rujos metu skleidžiami garsai, bet ir pasižvalgyti į kitų šalių delegacijų dėvimus tradicinius rūbus pagal medžioklinius papročius. Čempionatas vyks miško, medžioklės ir aplinkos parodos "Sprendimų ratas 2012" metu, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko Parodų organizavimo centre. Čempionato organizatoriai: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija Aleksandro Stulginskio Universitetas Daugiau informacijos galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...elniu-kviesliu/
  7. until
    Lietuvos medžioklės ir žūklės trofėjų paroda Spalio 4-6 dienomis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija kviečia Jus aplankyti tradicinę Lietuvos medžioklės ir žūklės trofėjų parodą Kaune. Trofėjų parodoje bus eksponuojami geriausi medžioklės ir žūklės trofėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Paroda vyks miško, medžioklės ir aplinkos parodos "Sprendimų ratas 2012" metu, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko Parodų organizavimo centre. Paroda „Sprendimų ratas 2012" apjungia miškininkystės, medžioklėtvarkos ir aplinkosaugos temas, padeda lankytojams susipažinti ir orientuotis besikeičiančiose darnos su gamtine aplinka idėjose. Kasmet parodą aplanko apie 50 tūkstančių žmonių. Parodos lankymas yra nemokamas. Daugiau informacijos galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...les-trofeju-pa/
  8. XXVII Lietuvos medžioklinių šunų paroda Kviečiame Jus dalyvauti XXVII Lietuvos medžioklinių šunų parodoje, kuri vyks 2012 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus g. 142 (Širvintų miesto stadione), Širvintose. Registracijos pradžia - 9.00 val. Parodos pradžia - 10.00 val. Registruotis į parodą Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje, el. p. lmzdkinologija@gmail.com, pateikiant užpildytą anketą. Informacija teikiama tel. +370 662 14 095 - Vytautas Tamošiūnas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje adresu: M. Sleževičiaus 15, Vilnius. Į parodą registruojami šių veislių šunys: FCI III grupė FCI IV grupė FCI V grupės: Suomių špicai/Suomenpystykorva Rusų europinės laikos/Russko-Evropeiskaia Laika Rytų Sibiro laikos/Vostochno-Sibirskaia Laika Vakarų Sibiro laikos/Zapadno-Sibirskaia Laika FCI VI grupė FCI VII grupė FCI VIII grupė FCI X grupės: Vipetai/Whippet Greihaundai/Greyhound Levretės/Piccolo Levriero Italiano Afganų kurtai/ Afghan Hound Rusų ilgaplaukiai kurtai/ Barzaia Airių volfhaundai/Irish Wolfhound Škotų dirhaundai/Deerhound Saliukiai/Saluki Azavakai/Azawakh Slugiai/Sloughi Paskutinė registravimo į parodą diena 2012 m. rugpjūčio 27 d. REGISTRACIJOS MOKESTIS: LMŽD, Sūduvos medžiotojų sąjungos, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta" nariams iki liepos 30 d. - 40 Lt; iki rugpjūčio 27 d. - 50 Lt Lietuvos kinologų draugijos nariams iki liepos 30 d. - 50 Lt; iki rugpjūčio 27 d. - 60 Lt. Užsieniečiams iki rugpjūčio 27 d. - 30 EUR Už antrą, trečią ir t.t. šunį nuolaida 5 Lt, užsieniečiams - 3 EUR Lietuvių skalikai registruojami nemokamai. Mokestį už dalyvavimą parodoje pervesti: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija įm.k.191904126, AB SEB bankas a/s LT61 7044 0600 0030 3968 užsieniečiams: SWIFT kodas CBVILT2X Pavedime būtinai nurodyti šuns veislę, vardą ir savininką. Parodoje dalyvauja tik skiepyti šunys! Parodos metu būtina turėti skiepų knygelę su galiojančiais skiepais. Parodos teisėjai (organizatoriai pasilieka teisę esant būtinybei keisti teisėjus ): FCI Tarptautinės kategorijos teisėja Rūta Merkevičienė FCI Tarptautinės kategorijos teisėjas Wojciech Buski (Lenkija) FCI Tarptautinės kategorijos teisėjas Aleksandras Kuleša FCI Nacionalinės kategorijos teisėja Laima Eidukienė FCI Nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Laucevičius Parodos metu vyks įvairūs konkursai: gražiausios medžioklinės aprangos, aportavimo, paklusnumo. Daugiau informacijos galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...iu-sunu-paroda/
  9. Pėdsekių ir kraujasekių bandymai Dauguose Š. m. rugpiučio 26 d. Alytaus rajone, prie Daugų mst. (Daugų miške) vyks pėdsekių ir kraujasekių lauko bandymai. Pėdsekių bandymuose gali dalyvauti Hanoverio ir Bavarijos kalnų pėdsekiai bei Alpių taksiniai skalikai, ne jaunesni kaip 9 mėn. Pėdsekiai gali dalyvauti šiose bandymų rūšyse: 1) pėdsekių įgimtų savybių bandymai (3-5 val. senumo pėdsakas, kuris klojamas specialiais batais, kuriuose įmontuotos žvėrių kanopos - kraujas nenaudojamas). Šiuos bandymus reglamentuoja "Pėdsekių įgimtų savybių bandymo taisyklės". 2) pėdsekių darbinių savybių bandymai 16 iki 24 valandų senumo dirbtiniu kraujo pėdsaku. Šiuos bandymus reglamentuoja "Pėdsekių darbinių savybių bandymo taisyklės". Kraujasekių bandymai. Kraujasekių bandymuose gali dalyvauti visų medžioklinių veislių šunys iš III, IV, V, VI (išskyrus pėdsekius), VII ir VIII FCI grupių. Bandymų rengimo dieną šunų amžius turi būti ne jaunesnis kaip 9 mėn. Kraujasekiams bandymai bus rengiami 8 - 16 valandų senumo kraujo pėdsaku. Šiuos bandymus reglamentuoja "Kraujasekių bandymo taisyklės". Registracija išankstinė. Registracija el. paštu: lmzdkinologija@gmail.com arbav.kucevicius@takas.lt pateikiant užpildytą anketą, ar telefonais 866214095, 869846723. Maksimalus registruojamų šunų skaičius - 7 (4 pėdsekiai ir 3 kraujasekiai). Registruojantis į šiuos bandymus būtina pateikti kilmės dokumentų kopiją, kurioje įrašytas šuns savininkas ir jo adresas, LŠVK Nr. (tik Lietuvos piliečiams). Visus reikalingus registracijai dokumentus atsiųsti kartu. Bandymuose dalyvauja tik skiepyti šunys! REGISTRACIJOS MOKESTIS: LMŽD, Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Lietuvos medžiotojų sąjungos "Gamta" nariams -60 Lt; (turi būti pateikta medžiotojo bilieto kopija su sumokėtais mokesčiais) Lietuvos kinologų draugijos nariams - 80 Lt; Ne LMŽD ir Lietuvos kinologų draugijos nariams - 160 Lt. Registracijos mokestį sumokėsite prieš bandymus. Bandymuose teisėjaus: FCI tarptautinės kategorijos teisėjas A. Kuleša - bandymų vyr. teisėjas; FCI nacionalinės kategorijos teisėjai V. Lakneris, V. Kucevičius, V. Tamošiūnas. Daugiau informacijos galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...ndymai-dauguos/
  10. XXVII Lietuvos medžioklinių šunų paroda Kviečiame Jus dalyvauti XXVII Lietuvos medžioklinių šunų parodoje, kuri vyks 2012 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus g. 142 (Širvintų miesto stadione), Širvintose. Registracijos pradžia - 9.00 val. Parodos pradžia - 10.00 val. Registruotis į parodą Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje, el. p. lmzdkinologija@gmail.com, pateikiant užpildytą anketą. Informacija teikiama tel. +370 662 14 095 - Vytautas Tamošiūnas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje adresu: M. Sleževičiaus 15, Vilnius. Į parodą registruojami šių veislių šunys: FCI III grupė FCI IV grupė FCI V grupės: Suomių špicai/Suomenpystykorva Rusų europinės laikos/Russko-Evropeiskaia Laika Rytų Sibiro laikos/Vostochno-Sibirskaia Laika Vakarų Sibiro laikos/Zapadno-Sibirskaia Laika FCI VI grupė FCI VII grupė FCI VIII grupė FCI X grupės: Vipetai/Whippet Greihaundai/Greyhound Levretės/Piccolo Levriero Italiano Afganų kurtai/ Afghan Hound Rusų ilgaplaukiai kurtai/ Barzaia Airių volfhaundai/Irish Wolfhound Škotų dirhaundai/Deerhound Saliukiai/Saluki Azavakai/Azawakh Slugiai/Sloughi Paskutinė registravimo į parodą diena 2012 m. rugpjūčio 27 d. REGISTRACIJOS MOKESTIS: LMŽD, Sūduvos medžiotojų sąjungos, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta" nariams iki liepos 30 d. - 40 Lt; iki rugpjūčio 27 d. - 50 Lt Lietuvos kinologų draugijos nariams iki liepos 30 d. - 50 Lt; iki rugpjūčio 27 d. - 60 Lt. Užsieniečiams iki rugpjūčio 27 d. - 30 EUR Už antrą, trečią ir t.t. šunį nuolaida 5 Lt, užsieniečiams - 3 EUR Lietuvių skalikai registruojami nemokamai. Mokestį už dalyvavimą parodoje pervesti: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija įm.k.191904126, AB SEB bankas a/s LT61 7044 0600 0030 3968 užsieniečiams: SWIFT kodas CBVILT2X Pavedime būtinai nurodyti šuns veislę, vardą ir savininką. Parodoje dalyvauja tik skiepyti šunys! Parodos metu būtina turėti skiepų knygelę su galiojančiais skiepais. Parodos teisėjai (organizatoriai pasilieka teisę esant būtinybei keisti teisėjus ): FCI Tarptautinės kategorijos teisėja Rūta Merkevičienė FCI Tarptautinės kategorijos teisėjas Wojciech Buski (Lenkija) FCI Tarptautinės kategorijos teisėjas Aleksandras Kuleša FCI Nacionalinės kategorijos teisėja Laima Eidukienė FCI Nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Laucevičius Parodos metu vyks įvairūs konkursai: gražiausios medžioklinės aprangos, aportavimo, paklusnumo. Apie renginį daugiau galite sužinoti čia: http://www.lmzd.lt/l...iu-sunu-paroda/
  11. Pėdsekių ir kraujasekių bandymai Dauguose Š. m. rugpiučio 26 d. Alytaus rajone, prie Daugų mst. (Daugų miške) vyks pėdsekių ir kraujasekių lauko bandymai. Pėdsekių bandymuose gali dalyvauti Hanoverio ir Bavarijos kalnų pėdsekiai bei Alpių taksiniai skalikai, ne jaunesni kaip 9 mėn. Pėdsekiai gali dalyvauti šiose bandymų rūšyse: 1) pėdsekių įgimtų savybių bandymai (3-5 val. senumo pėdsakas, kuris klojamas specialiais batais, kuriuose įmontuotos žvėrių kanopos - kraujas nenaudojamas). Šiuos bandymus reglamentuoja "Pėdsekių įgimtų savybių bandymo taisyklės". 2) pėdsekių darbinių savybių bandymai 16 iki 24 valandų senumo dirbtiniu kraujo pėdsaku. Šiuos bandymus reglamentuoja "Pėdsekių darbinių savybių bandymo taisyklės". Kraujasekių bandymai. Kraujasekių bandymuose gali dalyvauti visų medžioklinių veislių šunys iš III, IV, V, VI (išskyrus pėdsekius), VII ir VIII FCI grupių. Bandymų rengimo dieną šunų amžius turi būti ne jaunesnis kaip 9 mėn. Kraujasekiams bandymai bus rengiami 8 - 16 valandų senumo kraujo pėdsaku. Šiuos bandymus reglamentuoja "Kraujasekių bandymo taisyklės". Registracija išankstinė. Registracija el. paštu: lmzdkinologija@gmail.com arbav.kucevicius@takas.lt pateikiant užpildytą anketą, ar telefonais 866214095, 869846723. Maksimalus registruojamų šunų skaičius - 7 (4 pėdsekiai ir 3 kraujasekiai). Registruojantis į šiuos bandymus būtina pateikti kilmės dokumentų kopiją, kurioje įrašytas šuns savininkas ir jo adresas, LŠVK Nr. (tik Lietuvos piliečiams). Visus reikalingus registracijai dokumentus atsiųsti kartu. Bandymuose dalyvauja tik skiepyti šunys! REGISTRACIJOS MOKESTIS: LMŽD, Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Lietuvos medžiotojų sąjungos "Gamta" nariams -60 Lt; (turi būti pateikta medžiotojo bilieto kopija su sumokėtais mokesčiais) Lietuvos kinologų draugijos nariams - 80 Lt; Ne LMŽD ir Lietuvos kinologų draugijos nariams - 160 Lt. Registracijos mokestį sumokėsite prieš bandymus. Bandymuose teisėjaus: FCI tarptautinės kategorijos teisėjas A. Kuleša - bandymų vyr. teisėjas; FCI nacionalinės kategorijos teisėjai V. Lakneris, V. Kucevičius, V. Tamošiūnas. Taip pat visą informaciją apie renginį galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...ndymai-dauguos/
  12. Lietuvos medžioklės ir žūklės trofėjų paroda Spalio 4-6 dienomis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija kviečia Jus aplankyti tradicinę Lietuvos medžioklės ir žūklės trofėjų parodą Kaune. Trofėjų parodoje bus eksponuojami geriausi medžioklės ir žūklės trofėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Paroda vyks miško, medžioklės ir aplinkos parodos "Sprendimų ratas 2012" metu, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko Parodų organizavimo centre. Paroda „Sprendimų ratas 2012" apjungia miškininkystės, medžioklėtvarkos ir aplinkosaugos temas, padeda lankytojams susipažinti ir orientuotis besikeičiančiose darnos su gamtine aplinka idėjose. Kasmet parodą aplanko apie 50 tūkstančių žmonių. Parodos lankymas yra nemokamas, todėl visus susidomėjusius kviečiame prisijungti bei kartu pasidžiaugti trofėjais! Daugiau informacijos apie renginį galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...les-trofeju-pa/
  13. 14-tasis Europos tauriųjų elnių kvieslių čempionatas Spalio 6 dieną pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas išskirtinis medžioklinis renginys, jau tapęs tradiciniu Europoje - 14-tasis Europos tauriųjų elnių kvieslių čempionatas. Čempionate savo šalis garbingai atstovaus ir tarpusavyje varžysis nacionalinės komandos iš kaimyninių šalių. Čempionato metu bus galima ne tik išgirsti, kaip kuo tiksliau, profesionaliau ir natūraliau pamėgdžiojami tauriųjų elnių rujos metu skleidžiami garsai, bet ir pasižvalgyti į kitų šalių delegacijų dėvimus tradicinius rūbus pagal medžioklinius papročius. Čempionatas vyks miško, medžioklės ir aplinkos parodos "Sprendimų ratas 2012" metu, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko Parodų organizavimo centre. Čempionato organizatoriai: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija Aleksandro Stulginskio Universitetas Daugiau informacijos galite rasti: http://www.lmzd.lt/l...elniu-kviesliu/
  14. LMZD

    Medžiotojai Lietuvoje

    Moterys medžiotojos Lietuvoje sudaro 1,48 % nuo visų medžiotojų. Didžioji dalis medžiotojų Lietuvoje (48,7%) priklauso 40-60 metų amžiaus grupei. 56,6 % medžiotojų mūsų šalyje medžioja ilgiau kaip 10 metų. Lietuvoje 54,4 % medžiotojų turi aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą.
  15. 2011-2012 m. medžioklės sezono medžiojamosios faunos apskaitų suvestinė Skelbiame paukščių ir žvėrių, sumedžiotų 2011-2012 m. medžioklės sezone, sumedžiojimo rezultataus, taip pat medžiojamosios faunos apskaitos rezultatus. Rezultatai prisegtuke palyginimas-2012.pdf
  16. Netyla diskusijos dėl Medžioklės įstatymo svarstymų Po LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio, vykusio gegužės 9 d., kur buvo svarstomi Medžioklės įstatymo pakeitimo siūlymai (Medžioklės įstatymo 7, 8, 11, 12, 13 18 ir 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr, XP-3116), visuomenėje kilo įvairių nuomonių ir svarstymų banga. Lietuvos miško savininkų asociacija savaip ir gana šališkai interpretavo tai, kas vyko Aplinkos komiteto posėdyje. Visą straipsnį skaitykite Lietuvos miško savininkų asociacijos svetainėje: http://www.forest.lt/index.php?1474480097 Lietuvos Ryto dienraštis apžvelgė medžiotojų ir žemės savininkų interesų konfliktą. Pilną straipsnį galite rasti Lietuvos Ryto internetiniame tinklapyje: http://www.lrytas.lt/?data=20120515&id=akt15_a1120515&view=2
  17. Pavasariniai vižlų ir mažųjų veislių įgimtų savybių bandymai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir Lietuvos medžioklinių paukštinių šunų klubas "Vižlas" 2012 m. birželio 2 d. rengia pavasarinius vižlų ir mažųjų veislių įgimtų savybių bandymus. Bandymai vyks netoli Molėtų, medžiotojų klubo "Steponavas" medžioklės plotose. Šiuos bandymus reglamentuoja "Vižlų pavasarinių bandymų taisyklės" ir "Mažųjų veislių įgimtų savybių bandymų taisyklės". Bandymuose dalyvauja tik skiepyti šunys. Registracija išankstinė. Registracija el. paštu: lmzdkinologija@gmail.com Registracijos anketą rasite prisegtuke. Registruojantis į šiuos bandymus būtina pateikti kilmės dokumentų kopiją, kurioje įrašytas šuns savininkas ir jo adresas, LŠVK Nr. Bandymams teisėjaus: FCI tarptautinės kategorijos teisėjas A. Kuleša. Nacionalinės kategorijos teisėjai V. Lakneris, G. Petelis, K. Petelis, S. Papečkis, L. Padolskis, E. Sakalauskas, V. Tamošiūnas. registracijos-anketa.doc
  18. Pavasariniai vižlų ir mažųjų veislių įgimtų savybių bandymai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir Lietuvos medžioklinių paukštinių šunų klubas "Vižlas" 2012 m. birželio 2 d. rengia pavasarinius vižlų ir mažųjų veislių įgimtų savybių bandymus. Bandymai vyks netoli Molėtų, medžiotojų klubo "Steponavas" medžioklės plotose. Šiuos bandymus reglamentuoja "Vižlų pavasarinių bandymų taisyklės" ir "Mažųjų veislių įgimtų savybių bandymų taisyklės". Bandymuose dalyvauja tik skiepyti šunys. Registracija išankstinė. Registracija el. paštu: lmzdkinologija@gmail.com Registracijos anketą rasite prisegtuke. Registruojantis į šiuos bandymus būtina pateikti kilmės dokumentų kopiją, kurioje įrašytas šuns savininkas ir jo adresas, LŠVK Nr. Bandymams teisėjaus: FCI tarptautinės kategorijos teisėjas A. Kuleša. Nacionalinės kategorijos teisėjai V. Lakneris, G. Petelis, K. Petelis, S. Papečkis, L. Padolskis, E. Sakalauskas, V. Tamošiūnas. registracijos-anketa.doc
  19. Medžiotojas E.Tijušas: žmogus taip sudarkė gamtą, kad medžioklė tiesiog būtina Virginija Pupeikytė, www.GRYNAS.lt 2011 m. Vietoje atsakymo į klausimą, kokia profesija pasaulyje seniausia, daugelis turbūt ironiškai šypteltų. Tačiau pagalvokime rimčiau: juk iš tikrųjų tai – medžiotojas, nuo pirmykštės bendruomenės laikų į namus tempęs mėsą tam, kad išmaitintų šeimą. Žinoma, per daugelį amžių pirminė medžioklės funkcija pasikeitė. Tačiau šiandien, nors ir turime pakankamai kitokio maisto, dalis vyrų ir moterų vis tiek eina į miškus. Kodėl? Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas, laidos „Girių takais“ vedėjas Eugenijus Tijušas atsako, kad tikrai ne dėl mėsos. Medžioklė vyrams yra tarsi mažytė šventė, kupina įvairių ritualų ir tradicijų. Tiesa, nors Lietuvos medžioklės kultūroje ryškių randų paliko sovietmetis, tačiau E. Tijušo pastangų dėka jie po truputį blanksta. Kodėl Lietuvos medžioklės kultūra ir istorija tokia problematiška? Europoje medžioklės tradicijos formavosi vėlyvaisiais viduramžiais aukštuomenės tarpe. Tuomet atsirado rafinuotos elgesio manieros. Vėliau tos manieros iš aukštuomenės perėjo visam viduriniajam sluoksniui. Juk iš pradžių medžioklė buvo kilmingųjų užsiėmimas: bajoras turi savo žemes ir medžioja jose. Pavyzdžiui, kultūringos medžioklės tradicijos į kraują įaugusios mūsų kaimynams lenkams. O pas mus visa ta dvarų istorija nutrūko dar cariniais laikais. Tarpukariu mūsų, medžiotojų, patriarchas, profesorius Tadas Ivanauskas bandė diegti europietiškas tradicijas. Tačiau vos pradėjome perimti europietišką kultūrą, prasidėjo sovietmetis. Vėl viskas nutrūko. Gyvenome izoliuoti kaip konclageryje. Todėl tas visas europietiškas tradicijas ir kultūrą atrandame tik dabar. Jau daugiau nei dvidešimt metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Kas per šiuos metus pasikeitė? Iš karto po sovietmečio buvo tokia banga vyrų, kurie norėjo kuo greičiau tapti medžiotojais tik tam, kad gautų šviežios mėsytės. Idealizmo juose nebuvo... Tačiau šie žmonės labai greitai atsisijojo, kai paaiškėjo, kad tas namo parsineštas mėsos gabaliukas yra aukso kainos. Medžiotojai juokaudavo, kad, neduok Dieve, mėsos kainą sužinotų žmona. Juk kai paskaičiuoji to gabalėlio savikainą, pradedant reikalinga amunicija, pašarais ir taip toliau, supranti, kad turguje už tokią sumą nusipirktum tris, penkis, o gal ir dešimt kilogramų kiaulienos. Maždaug 1995-aisiais prasidėjo antroji medžiotojų banga, kurią net nežinau, kaip pavadinti. Būti medžiotoju tapo madinga. Tėvai labai norėjo, kad jų palikuonys irgi būtų medžiotojais. Todėl kartais tėvas sūnų, kuriam vos suėjo aštuoniolika metų, tiesiog už rankos atvesdavo į medžiotojų kursus. Mano tėviškėje Kupiškyje vieną gegužę išėjo taip, kad visų miesto vidurinių mokyklų abiturientai tuo pat metu laikė ir abitūros, ir medžioklės egzaminus (šypsosi – aut. past.). Tačiau mano praktika rodo, kad taip prievarta atvesti žmonės labai greitai nubyra. Na, o nuo 2003-ųjų medžiotojais daugiau tampa tie žmonės, kuriems jau daugiau nei trisdešimt metų, jie jau baigę mokslus, turi darbą ir šiek tiek „laisvų“ pinigų tokiam pomėgiui. Tokia praktika yra ir daugelyje Europos valstybių. Dauguma medžiotojų – labai tvarkingi, prisižiūrintys vyrai. Ar yra koks nerašytas įstatymas, kaip medžiotojas turi atrodyti kasdien? Tikrai mes taip atrodome? (nustemba – aut. past.). Na, aš, tiesą sakant, į tai niekada neatkreipiau dėmesio, o Jūs, kaip moteris, turbūt geriau pastebite (šypsosi – aut. past). Nors žinote, dabar galvoju. Turbūt tai yra kažkoks nevalingas refleksas. Negali į medžioklę važiuoti apšepęs, nesiprausęs, nesiskutęs. Didžiajai daliai medžiotojų tas išvažiavimas į mišką yra savotiška šventė, kurios jie labai laukia. Nė viena šventė neapseina be tradicijų. Kokios pagrindinės medžioklės tradicijos? Yra daug medžioklės papročių ir ritualų, kurie, kaip jau sakiau, formavosi vėlyvaisiais viduramžiais. Tradicijų ir papročių yra dvi kryptys: pagarba sumedžiotam gyvūnui ir pagarba pačiam medžiotojui. Yra nerašytas medžiotojo garbės kodeksas, apranga, išvaizda apskritai. Ne ką mažiau svarbi muzikinė medžioklės kultūros dalis. Kaip reiškiama pagarba sumedžiotam gyvūnui? Sumedžiotas žvėris nemėtomas, netampomas, ant jo nesėdima, nesifotografuojama užkėlus koją. Gyvūnas turi būti ištempiamas estetiškai, pagarbiai, nedarkant jo. Kokie techniniai sprendimai bus priimami, tai jau medžiotojų reikalas. Pavyzdžiui, Skandinavijoje medžiotojai turi tokias mažytes mašinytes, kurias įsivaro į pelkes, užkabina žvėrį, gražiai ištempia. Negalima žvėrių krauti į mašiną kaip malkų. Reikia elgtis delikačiai, o ne kaip su kokiu nukautu priešu – nušoviau, koja paspyriau ir pamiršau. Kas vyksta po to? Išguldymas. Jis vyksta tam tikroje aikštelėje, kuri apribojama eglišakėmis, išdėliotomis ant žemės. Aikštelės kampuose uždegami nedideli lauželiai. Įėjimas į aikštelę būna tik vienas. Dar nuo pirmykštės bendruomenės laikų tikima, kad tokia aikštelė su žvėrimis laikoma šventa ir negalima joje bet kaip elgtis. Pakliūti į aikštelę galima tik per „vartelius“ – vienintelį tarpą tarp eglišakių. Didžiausia nepagarba šiai ceremonijai yra peržengti per tas eglišakes. Mūsų medžiotojai, pakliuvę į kitose valstybėse rengiamas medžiokles, bene dažniausiai būna nušvilpiami būtent už šios taisyklės nepaisymą. Aikštelėje gyvūnai guldomi tam tikra tvarka ir tik ant dešinio šono – tam, kad širdis būtų viršuje. Iš pradžių guldomi stambiausi, tada kitoje eilėje guldomi smulkesni – kiškiai, lapės ir taip iš eilės. Stambių gyvūnų medžioklėse paprastai taip nebūna, bet smulkesnių, pavyzdžiui, fazanų ar kiškių, kuomet sumedžioti kiekiai yra didesni, eilėje kas dešimto galva iškišama truputį aukščiau. Visiems stambiesiems žvėrims – briedžiams, elniams – yra skiriamos pagerbimo šakelės. Žiemą šakelės būna eglės arba pušies, pavasarį – žydinčio zuikiakrūmio, o vasarą – ąžuolo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagerbimo šakelė gali būti tik laužta, o ne nupjauta peiliu ar nukirsta kirviu. Šios šakelės naudojamos dviems dalykams: pagerbti sumedžiotam gyvūnui ir jį sumedžiojusiam medžiotojui. Kas konkrečiai daroma su tomis šakelėmis? Išguldžius visus gyvūnus po tokią šakelę dedama kiekvienam ant krūtinės. Tai yra vadinamoji šūvio šakelė, žyminti geistiną šūvio vietą. Juk ne visada pavyksta pataikyti tiesiai į krūtinę, todėl neieškoma tos žaizdos ir tiesiog dedama ant krūtinės. Jei gyvūnas yra patelė, tai šakelės nulaužtas galas dedamas link papilvės, pabrėžiant motinystę ir giminės pratęsimą. Jeigu tai patinas, tuomet šakelės nulaužtas galas atsukamas į ragus – trofėjų, liksiantį medžiotojui. Taip pat patinui dar viena pagerbimo šakelė dedama į burną. Tai yra vadinamasis „paskutinis kąsnis“. Taip simboliškai žvėriui suteikiama galimybė iškeliaujant į dausas gauti tą paskutinį kąsnį, kurį medžiotojas savo šūviu galbūt nutraukė. Kai medžiotojai žvėris išguldo, sudėlioja visas pagerbimo šakeles, tuomet visi sustoja į eilę tam tikra tvarka. Priešais sumedžiotų žvėrių galvas – medžiotojai, priešais užpakalius – varovai. O medžioklės organizatorius – per vidurį. Jei medžioklės organizatorius dėl kokių nors priežasčių medžioklėje jau nebedalyvauja, tuomet jį pavaduoja amžiumi vyriausias medžiotojas. Tuomet įteikiamos pagerbimo šakelės medžiotojams? Taip. Medžiotojui šakelė įteikiama už šūvį, už nuopelną. Šakelė teikiama nuo skrybėlės, tai yra, medžioklės organizatorius padeda šakelę ant savo skrybėlės ir paduoda medžiotojui, kuris šakelę pasiima pats. Kitas variantas – teikti šakelę nuo medžioklinio peilio: delne laikomas peilis ir prie jo pirštu prispausta šakelė. Medžioklės organizatorius sveikina medžiotoją, kuris pats pasiima šakelę nuo peilio, užsikiša sau už skrybėlės ir nešioja ją iki tos dienos 24 valandos. Beje, yra vienas paprotys, kuris Lietuvoje labai retai sutinkamas, nors Lenkijoje, Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje jis labai tvirtas. Pagerbimo šakelė gali būti skiriama ir į paskutinę kelionę lydint savo kolegą. Tuomet medžiotojai šakeles perriša juodu kaspinėliu, užsikiša priešingoje – kairėje – skrybėlės pusėje, o karstą leidžiant į duobę sumeta jas vietoje gėlių. Vieną kartą taip pagerbėme ypatingos garbės nusipelniusį medžiotoją. Galiu pasakyti, kad visi reagavo labai teigiamai, nes viskas atrodė tikrai įspūdingai. Gal galite paaiškinti, kaip reikėtų tinkamai fotografuoti sumedžiotą gyvūną? Kas galima, kas draudžiama? Fotografuojantis su sumedžiotu gyvūnu stengiamasi maskuoti žiauriąją dalį – žaizdą, kraują. Juk kartais šūvis išdarko kūną, todėl stengiamasi nevaizduoti pačio nukovimo. Svarbu akcentuoti, kad tiek nerašytas medžiotojo garbės kodeksas, tiek rašytos medžioklę reglamentuojančios direktyvos numato, kad žvėries mirtis būtų kuo greitesnė ir suteikianti mažiausiai skausmo. Negali kaip užsimanęs šauti į stambų gyvūną. Tam turi būti atitinkamo dydžio kulkos. Sumedžiotam gyvūnui parodoma didžiausia nepagarba, kai medžiotojas fotografuojasi stovėdamas šalia jo ir prispaudęs viena koja, kaip kokios primityvios tautelės atstovas prie nugalėto priešo. Gyvūnas traktuojamas kaip savotiškas dvikovos dalyvis, nors jis ir neginkluotas. Medžiotojams amunicija irgi yra ribojama. Be to, pati technika savaime dar nereiškia, kad žvėrį pavyks sumedžioti. Reikia ir taiklumo, ir gebėjimo mokėti žvėrį pergudrauti, ir kantrybės sulaukti tinkamam momentui. Kadangi žvėris yra dvikovos dalyvis, tai po jos jis ir tinkamai pagerbiamas. Negalima su gyvūnu elgtis niekinančiai. Tačiau gyvūno juk niekas neklausia, ar jis nori į tą dvikovą su medžiotoju eiti... Čia paliečiamas esminis klausimas: šiuolaikinėje visuomenėje vis dar yra priimta eiti ir tuos gyvūnus naikinti. Kalbant filosofiškai, pasaulis taip jau sukurtas, kad vienas gyvūnas gyvena kito sąskaita. O žmogus yra toks gyvūnas, kuris, nenaikindamas kitų, negali egzistuoti. Didžiausias ginčas kyla tuomet, kai manęs klausia: kaip tau negaila žudyti? Tuomet aš atsakau: o kaip tau negaila žiurkę užmušti? Visuomenėje yra keistų stereotipų, pavyzdžiui, vienas gyvūnas blogietis, brudas ir jį galima naikinti, o kitas – gerietis. Visų nuomone, stirna yra šventa karvė. Žmonės manęs klausia, kaip man negaila į ją šauti. Tačiau toks klausimas niekam nekyla, kai sumedžioju šerną – jis negražus ir jo niekam negaila. Kas nustatė ribą, ką užmušti galima, o ko negalima? Uodą užmušti – galima, žiurkę nuodyti – galima. Mušdamas musę irgi niekas nesusimąsto – teškia ir tiek. Medžiotojams yra labai daug apribojimų, ko negalima daryti, pavyzdžiui, nuodyti. O žiurkes – tik nuodyk! Bet palaukite, ar žiurkė – ne žinduolis?.. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad medžioklė yra tiesiog neišvengiama. Ne dėl pačios medžioklės. Dėl visapusiškai kenksmingos žmogaus veiklos, kuri gamtą jau taip sudarkė, kad nereguliuojant gyvūnų skaičiaus kai kur būtų tiesiog nebeįmanoma tvarkytis. Jei, pavyzdžiui, Seimas vieną dieną nuspręstų medžioklę iš viso uždrausti, esu įsitikinęs, kad pirmieji pradėtų protestuoti ne patys medžiotojai, o ūkininkai. Kas tada reguliuotų šernų kaimenes? Veterinarams būtų daug problemų ir dėl lapių gausos, galinčios sukelti įvairių ligų protrūkį. O ką pasakytumėte tiems, kurie teigia, kad žmogus gali gyventi valgydamas tik augalinį maistą? Stop. Kas gali garantuoti, kad po šimto ar dviejų šimtų metų nepaaiškės, kad salota irgi jaučia, kai ją valgo? Kas nustatė, kad augmenija yra prastesnė gyvybės forma? Įdomi situacija yra su žuvimis. Ar dažnai girdite, kad dėl to paties veiksmo – žudymo – būtų smerkiami žvejai? Preliminariais skaičiavimais, Lietuvoje milijonas žmonių bent kartą per metus į vandenį įmerkia meškerę ir žvejoja. Trečdalis mūsų krašto gyventojų! Tačiau niekas jų nesmerkia. Todėl, kad žuvys tyli ir vandenyje jų nesimato. Žmonės valgo žuvį ir sako, kad tai – ne mėsa. Atsiprašau... Yra tekę girdėti pasisakymų, kad medžiotojai yra tik mėgėjai ir geriau būtų įsteigti profesionalią gyvūnų skaičių reguliuojančią instituciją. Ką apie tai manote? Tokie pasisakymai yra visiškas absurdas. Kam samdyti pulką žmonių ir mokėti jiems atlyginimus, kuomet medžiotojai patys už tai moka mokesčius valstybei? Apskritai nežinau daugiau jokios kitos taip griežtai reglamentuotos veiklos, tiksliau, pomėgio, kaip medžioklė. Popierizmo labai daug. Pavyzdžiui, yra bendras leidimas kolektyvui medžioti atitinkamuose plotuose. Tame leidime parašyta, ką mes privalome, privalome ir dar kartą privalome daryti, o tik pabaigoje keli punktai – ką galime. Beveik militarizuota organizacija (šypsosi – aut. past.). Bet kuriuo metu kontroliuojančios institucijos gali paprašyti manęs visus popierius parodyti. Be leidimo medžioti niekur negaliu važiuoti. Šuns dokumentus taip pat reikia patikrinti – ar tikri kilmės dokumentai, nes negalima bet kokio kiemsargio pasiimti. Tiesa, mes dar nepasiekėme tokio lygio, kad šunims reikėtų laikyti egzaminus, kol kas užtenka kilmės dokumento. Norint pasiimti šunį į medžioklę reikia, kad jis būtų išlaikęs egzaminą?.. Žinoma. Egzaminas reikalingas tam, kad šuo įrodytų, jog yra medžioklinis, sugeba atlikti įvairias medžioklėje reikalingas funkcijas. Egzamino užduotys priklauso nuo šuns veislės. Pavyzdžiui, mano Dakas yra paukštinis šuo – anglų seteris. Jo funkcija – surasti paukštį. Šuo tai daro specifiniais veiksmais. Kokiais? Na, pavyzdžiui, rudenį su juo išeiname medžioti kurapkų. Jis priešais mane turi bėgioti šaudykle nutoldamas nuo manęs ne daugiau kaip per šimtą metrų. Pajutęs paukščio kvapą jis turi sustingti gracinga poza ir stovėti tol, kol aš prieisiu ir duosiu jam komandą „Pakelk!“. Po to, kai paukštis pakyla, šuo jau be mano komandos turi atsigulti ir laukti, kol aš iššausiu, paukštis nukris ir aš duosiu jam komandą „Nubėk, atnešk“. Atnešęs paukštį šuo turi manęs gražiai paprašyti, kad aš tą paukštį iš jo paimčiau. Toks yra minimalus egzaminas šuniui Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Ar medžiokliniai šunys turi būti agresyvūs? Ne. Čia labai svarbu pažymėti, kad per visą sovietmetį mūsų medžiotojai yra nuėję truputį netinkama linkme. Daugeliui atrodo, kad gyvo ar negyvo žvėries draskymas, kandymas, tampymas yra labai gerai. Nieko panašaus. Medžioklinis šuo paukštį turi atnešti taip, kad jis nebūtų nei sudraskytas, nei apkramtytas. Pavyzdžiui, tuose egzaminuose, apie kuriuos pasakojau, būna naudojama gyva antis pakirptais sparnais. Ji paleidžiama, nueina į nendryną. Šunys turi ją surasti. Ta pati antis naudojama keturis penkis kartus. Šunys ją atneša kaip kiaušinį. Medžioklinis šuo turi visiškai nerodyti agresijos. Tikiuosi, kad tokie egzaminai Lietuvoje bus įvesti maždaug po penkerių metų. Medžiotojai, linkėdami vieni kitiems sėkmės, sako „Nei plauko, nei tauko Jums!“. Iš kur tokia tradicija? Čia mes esame gerokai pasiklydę tarp vakarietiškos ir rytietiškos medžioklės kultūros. Daugumoje Vakarų valstybių medžiotojams tiesiog į kraują įaugęs pasisveikinimas yra „Medžioklei valio!“ arba „Tegyvuoja medžioklė!”. O mūsų „Nei plauko, nei tauko“ yra paprasčiausias tiesioginis vertinys iš rusų „Ni puha, ni pira“ (liet. Nei pūkų, nei plunksnų – aut. past.). Tačiau juk rusai šį posakį vartoja tiek linkėdami sėkmės medžioklėje, tiek prieš egzaminą, tiek einant pas viršininką „ant kilimėlio“. Šis posakis neturi jokių istorinių tradicijų, tačiau tai nėra blogai, juk jis skamba žaismingai. Ar žmona, lydėdama vyrą į medžioklę, turėtų sakyti „Medžioklei valio!“? Net nežinau. Gal iš tikrųjų buitiniame kontekste tas „Nei plauko, nei tauko“ labiau tinka. „Medžioklei valio!“ tinkamesnis oficialioms akimirkoms, pavyzdžiui, po išguldymo, kai medžioklės vadovas su visais atsisveikina. Skaitykite daugiau: http://www.grynas.lt/gyvenimas/medziotojas-etijusas-zmogus-taip-sudarke-gamta-kad-medziokle-tiesiog-butina.d?id=51067803#ixzz1uAqBEJTo
  20. LMZD

    Medžioklės istorija

    Medžioklės istorija Medžioklės aukso amžius (Medžioklė iki Lietuvos valstybės susiformavimo) Archeologiniai radiniai rodo, kad neolito laikotarpiu, t.y. 5-2 tūkstantmetyje prieš Kristų, medžioklė buvo dominuojantis dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių verslas ir maisto šaltinis. To meto archeologiniuose radiniuose laukinių gyvūnų kaulai sudaro daugiau kaip 90 proc. osteologinės medžiagos. Vėliau medžiojamų gyvūnų kaulų kiekis tolydžio mažėjo, o naminių gyvūnų - didėjo ir 200-300 m. po Kristaus gimimo medžiojamieji gyvūnai jau sudarė tik apie ketvirtadalį. Tačiau ir tai yra dar labai daug, juo labiau, kad prekybiniuose mainuose žvėrių kailiai tebeturėjo svarbiausią reikšmę. Taigi medžioklė buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Tačiau konkrečiai šiuos teiginius paliudyti gali ne dokumentiniai šaltiniai, bet tik tautosaka, tautodailė, senoji baltų mitologija, religija ir ypač konkretūs archeologiniai radiniai. Įvairiose tautosakos ir tautodailės žanruose galima aptikti gana ryškių totemizmo ir animizmo bruožų, vėlių, dvasių ir dievų kultų pėdsakų, o žodinėje kūryboje - nedaug pakitusių mitų, kilusių medžioklės ir gamtos gėrybių rankiojimo laikais. Senajam lietuvių kultui reikšmingiausi medžiojami žvėrys, kaip totemai, buvo elnias, briedis, tauras, lokys. Reikšmingi buvo ir paukščiai - antis, gulbė, pelėda, gegutė, lakštingala; išskirtiną vietą turėjo ir žaltys. Tik gerokai vėliau medžiojamų gyvūnų reikšmę susilpnino naminių gyvūnų, visų pirma jaučių, arklių, ožkų, gaidžių, garbinimas. Anot P. Dundulienės, akmens amžiaus Eurazijos medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo visatą, dangų, mėnulį. Daug dėmesio jam buvo skiriama medžiotojų apeigose. Tuo metu apie elnią sukurta daug mitų ir tikėjimų. Senųjų rašytinių šaltinių (E. Stela) ir tyrinėtojų (J. Bretkūnas XVI a., M. Pretorijus XVII a.) medžiaga rodo, kad lietuviai elnius laikė dievo tarnais, šventais gyvuliais. Senose mįslėse netgi mėnulis vaizduojamas elniu. Zoomorfinių mėnulio atvaizdų rasta Rytų Prūsijoje, Nikutovės senkapyje ant urnos, datuojamos I-IV a. Žalvarinis, pasidabruotas devynragio elnio atvaizdas, datuojamas III-IV a., rastas sūduvių kunigaikščio kape (Šveicarijos senkapiuose). Šilutės rajono Rubokų senkapyje ir kitose Lietuvos vietose rasta geriamųjų ragų apkaustų, datuojamų IV-VIII a., ant kurių pavaizduoti vorele bėgantys elniai. Žiemos Saulėgrįžos šventės (vėliau tapo šv. Kalėdomis) metu lietuviai garbindavo devynragį elnią, kuris galėjo būti daugelio genčių totemu. Taip pat labai įdomus paprotys Saulėgrįžos šventės metu persirengti meška. Tai, be abejo, labai senas paprotys, nes, sprendžiant iš mitologinės tautosakos, lietuviai kažkada lokį turėjo garbinti kaip mistinę pramotę, globojančią savo giminę, suteikiančią gerovės, sveikatos ir vaisingumo. Be to, magiškos priemonės padėjo užtikrinti žvėrių dauginimąsi, jų gausumą ir sėkmingą medžioklę. Lietuvių dievybių, turinčių zoomorfinį įvaizdį, randama neolito gyvenviečių iškasenose. Archeologė R. Rimantienė nurodo, kad realistiškiausi ir tobuliausi yra žvėrių atvaizdai. Svarbiausi šio pobūdžio radiniai yra apeiginės lazdos su briedžių galvomis, rastos Šventosios gyvenvietėje (medinės), Juodkrantės lobyje (gintarinės briedžio ir elnio galvutės). Nemuno kultūros srityje rasta ir titnaginių žvėrių figūrėlių, dažniausia meškos ir šerno, kurie buvo laikomi žvėrių valdovais, o vėliau tapo totemais. Ankstyvojo ir vidurinio neolito dailė rodo, kad tada reiškėsi žvėrių kultas. Manyta, kad žvėrių bendruomenė, kaip ir žmonių, turi savo vyriausiąjį - visų žvėrių žvėrį. Be to, kiekviena žvėrių rūšis turi savo valdovą ar šeimininką. Lazdos su briedžių galvomis gali rodyti, kad būta briedžių briedžio. Tas lazdas naudojo kriviai. Žvėrių viešpats dažniausiai buvo įsivaizduojamas kaip žmogus, - kartais moteriška, kartais vyriška, o dažniausia belytė būtybė. Jiems būdavo statomi stabai (dažniausiai mediniai), kurie, suprantama, negalėjo išlikti. Lietuvių stabų senumą ir gausumą, anot K. Būgos, rodo kalbiniai duomenys. Juos su panieka, dažniausiai neįvardindami vardais, mini senieji rašytiniai šaltiniai, susiję su krikščionybės įvedimu. Jų buvimą patvirtina įvairių dievų statulėlės, rastos daugelyje Lietuvos vietų. Jos buvo gaminamos iš medžio, akmens, metalo, netgi aukso. Tačiau pagrindinę blogio nukreipimo ir gyvybės jėgų žadinimo paskirtį turėjo įvairūs stulpai ir stogastulpiai. Medinių stulpų, su žvėrių ar paukščių kaukolėmis viršūnėje, kaip simbolių, statymas siekia neolitą ar net vėlyvąjį paleolitą. Anksčiau, matyt, netgi nebuvo gaminami specialūs stulpai, o nukautų žvėrių galvos, kaukolės ar kitos kūno dalys galėjo būti rišamos prie karčių ir iškeliamos aukštyn. Labai senus laikus (akmens amžių) siekia ir sumedžiotų žvėrių ragų ir ilčių tvirtinimas prie būsto sienų, laikymas ant pakylos garbingose vietose, tikint jų magišku poveikiu. Be tokių kolektyvinių blogybių ir nelaimių nukreipimo bei gyvybinių jėgų skatinimo priemonių taip pat labai seniai atsirado individualios priemonės - amuletai. Jie dažniausiai buvo daromi iš briedžio, elnio, šerno, tauro, stumbro dantų, rečiau kitų kaulų ir nešiojami ant kaklo. Be abejo, tiek medžioklės sėkmei užtikrinti, tiek džiaugsmui išreiškti, sėkmingai užbaigus medžioklę, nebuvo apsieinama be tam tikrų ritualų. Baltai nebuvo aistringi šokėjai, bet šokis neišvengiamas ir senas visų tautų kultūros elementas. Kai kurių švenčių metu išlikusios persirengimo žvėrimis tradicijos leidžia manyti, kad prieš medžioklę ar po jos ritualiniai šokiai, apsivilkus žvėrių kailiais, prisitvirtinus žvėrių plaukų kuokštus, ašutus, nagus, ragus ar dantis ir vaizduojant grumtynių su žvėrimis scenas, buvo neišvengiama mūsų senosios kultūros dalis. Tai patvirtina ir senieji rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, M. Sarbievijaus „Miškų žaidimuose" aprašomi senieji šokiai bei žaidimai. Žaisdami septintąjį žaidimą medžiotojai sustoja puslankiu ir prašo Mėnulio, kad padėtų jiems medžioti. Prašymo tekstas („strėlėm suteiki kryptį, šuniui užaštrink uoslę, medžiokliams sąnarius sustiprink") atitinka ritualinių medžiotojų šokių principus. G. Isokas (1981 m.) remdamasis senaisiais šaltiniais, mini medžiotojų žaidimus įvairiose Lietuvos vietose, tai: „Tetervino mušimas", „Vilko šovimas", „Medžiotojas", „Meškos šovimas", „Šeško gaudymas", „Lokio uodegos traukimas", „Stirnų medžioklė", „Antelė", „Kiškelis", „Voverė". Suprantama, kad be ritualinės prasmės šokiai ir žaidimai buvo įgavę ir didesnę praktinę reikšmę, - jie leido geriau suprasti žvėris ir kitus medžiojamus gyvūnus, mankštino, treniravo, grūdino medžiotojus. Medžiotojai turėjo ir savų dainų, kurių dalis užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose, o kai kurios tebedainuojamos ir dabar. Jos padeda suvokti medžioklės istoriją, papročius, žmonių požiūrį į medžiotojus. Tą patį galima pasakyti apie pasakas, pasakojimus, patarles, mįsles, netgi anekdotus. Seniausias Saulėgrįžos šventės valgis buvo šerniena, kurią gerokai vėliau pakeitė kiauliena. Tačiau netgi naujausiais amžiais medžiotojų šeimose išliko kalėdinis paprotys - medžiojamo žvėries kepsnys. Bene ilgiausiai negesdama laukti švenčių, netgi be šaldytuvo, galėjo kiškiena. Tad ji neretai puošė ir dabar puošia kalėdinį ir naujametinį medžiotojo stalą. Lietuviai labai gerbė Aušrinę ir Vakarinę žvaigždes, kurios buvo laikomos dievaitėmis. Vakarinę žvaigždę ypač pagerbdavo per didžiausius darbymečius - kalbėdavo maldas, giedodavo giesmes. Tačiau dabartiniams medžiotojams turėtų būti įdomiausia, kad Vakarinę žvaigždę dar vadino Žvėrine žvaigžde. Mat jai šviečiant žvėrys eina iš savo guolių maitintis ar į medžioklę. Šitaip ji buvo vadinama ne tik Lietuvoje, bet Lenkijoje ir Čekijoje. Lietuvoje svarbios yra miškų ir žvėrių šeimininkės - deivės Medeinė ir Medžiojima. Jos, be abejonės, atsirado medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo laikais. Šios deivės minimos XIII a. Voluinės kronikoje, jas aprašo O. Scholastikas (XIII a. pradžia), J. Lasickis (XVI a.) ir M. Daukša (XVII a.). Deivę Medeinę senovės medžiotojai įsivaizdavo kaip miškų šeimininkę, turinčią meškos pavidalą. Įvairiuose mituose meška figūruoja kaip šventas gyvūnas, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Kai kur labai ilgai (iki XIX a.) buvo išlikęs paprotys į pastatytą namą pirmiausiai įvesti mešką. Tai turėjo užtikrinti gerą ir gražią tų namų ir juose gyvensiančių žmonių ateitį. Per žiemos Saulėgrįžos šventes mūsų protėviai labiausiai mėgdavo persirengti meškomis. Kiek vėliau įsitvirtino miške gyvenančios „juodos gauruotos" būtybės, pusiau žmogaus, pusiau gyvulio, vaizdinys. Ši būtybė darydavo gerus darbus, pavyzdžiui, būsimą motiną nunešdavo į girią ir dovanodavo aukso, sidabro. Dar vėliau miško ir žvėrių šeimininkė įgavo moters pavidalą, kuris išliko ir iki mūsų amžiaus. Žemaitijoje yra mitas apie deivę medžiotoją, vadinamą Medžiojima, gyvenusią ties Kražiais ant Medžiokalnio, kur buvusi jos šventykla. Ši deivė vaizduojama kaip stambi, vyriško veido mergina, apsirengusis meškos kailiu, su šaunamuoju lanku ant pečių. Lietuvos miškų deivės Medeinė ir Medžiojima turi panašių bruožų su romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat atsirado ir pradėta garbinti senojo medžioklės ūkio sąlygomis. Baltų kilmingųjų laidojimo su medžioklės atributais ir priemonėmis paprotys atsirado įsivyravus pagonybei. M Strijkovskis savo kronikoje detaliai aprašo didžiojo kunigaikščio Kęstučio laidotuves. Mirusysis buvo apvilktas kunigaikščio rūbais, jam uždėti šarvai ir kardas, ietis, lankas su strėlėmis. Taip papuoštas jis buvo paguldytas ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis ir sakalais, medžioklės ragu, lūšies ir lokio nagais. Atlikę apeigas ir paaukoję aukas dievams, kriviai kūną sudegino, o pelenus su kaulų likučiais palaidojo karste. Didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas net su 18 kovos žirgų ir kartu su medžiokliniais šunimis bei paukščiais, tik jų kiekis nenurodytas. Visa tai rodo ne tik neatsiejamą valdovo, kario ir medžiotojo įvaizdį, bet ir apie pomirtinio gyvenimo sampratą, konkrečiai medžioklės priemonių reikalingumą jame. Šia prasme mums be galo reikšminga „Tautosakos darbuose" (1936 m.) J. Balio užrašyta sakmė apie vadinamą „laukinę medžioklę". Joje pasakojama apie vėles, padangėmis traukiančias į medžioklę: padebesyse girdėti šūksmai, triukšmas, ginklų žvangėjimas, šunų skalijimas... Kartais tai pavyksta pamatyti ir žmonėms. Dr. J. Basanavičiaus surinktų lietuviškų vėlių gyvenimo aprašymų duomenimis, tokia „laukinė medžioklė" ar žygis į medžioklę buvo matytas 1839 m. netoli Lydos. Medžioklė be egzistencijos pagrindo - maisto, teikdavo būtiniausią aprangą - odinius ir kailinius rūbus, apavą, taip pat odinius balnus, kitus žirgų kinkymo bei puošimo atributus, kariavimo priemones: strėlių, iečių antgalius, odinius skydus, įvairias karių aprangos dalis, namų apyvokos bei buities reikmenis. Žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus. Visi medžioklės plotai buvo bendri, apibrėžiami genties kontroliuojama teritorijos. Medžiojamojo gyvūno svarbiausias privalumas - jo tinkamumas maistui, rūbams, įrankiams gaminti, prekybai ir kitoms žmogaus reikmėms tenkinti. Jokios specialios medžiojimo teisės nebuvo, ji priklausė nuo fizinio žmogaus sugebėjimo medžioti. Turtiniai medžioklės reikalai (pvz., laimikių dalybos) ir santykiai tarp medžiotojų priklausė nuo papročių, tradicijų ir vyresniųjų valios. Nebuvo ir oficialių medžioklės ribojimų, išskyrus pagoniško kulto reikalavimu paremtą draudimą medžioti šventųjų giraičių teritorijose. Visi čia suminėti medžioklės požymiai - tai gentinės bendruomenės medžioklės periodo, ilgiausio Lietuvos medžioklės istorijoje, esmė. Pagal savo reikšmę ir svarbą žmonių gyvenime tą ilgą periodą galima vadinti medžioklės aukso amžiumi. Tobulėjant visuomenei ir atsirandant nuosavybės į žemę bei mišką teisei, šis periodas palaipsniui peraugo į feodalinį medžioklės ūkį. Santykine riba tarp šių periodų Lietuvoje galima laikyti XII ir XIII šimtmečių sandūrą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sukūrimą XIII a. Nuo feodalinių medžioklių iškilmingumo iki tylaus brakonieriavimo (XIII-XIX šimtmečiai) Apie medžioklę šiame laikotarpyje galima kalbėti daug konkrečiau, nes turime išlikusios ne tik materialinio ir kultūrinio paveldo medžiagos, bet ir daugelį rašytinių šaltinių, medžioklę reglamentuojančių teisės aktų, archyvinių teismų bylų, nagrinėjusių su medžiokle susijusius ginčus, taip pat to meto autentiškos meninės kūrybos (prozos bei poezijos kūrinių, paveikslų, skulptūrų) ir įvairios kitokios medžiagos. Kita vertus, kai kurie nacionaliniai feodalinio elito medžioklės ypatumai bei tradicijos XVIII a. pabaigoje, Lietuvai praradus nepriklausomybę, palaipsniui sunyko ir nebuvo bent iš dalies perkeltos į naujuosius laikus, kaip tai buvo daugelyje Europos valstybių. Labai mažai su medžiokle susijusių paveldo vertybių pasiekė XX a. nepriklausomą Lietuvą. Okupacijos, sukilimai, baudžiavos panaikinimas, stambiųjų feodalų bei smulkesnių dvarininkų, bajorų luomų savaiminis nykimas ir galų gale kryptingas naikinimas daug ką pridengė užmaršties skraiste ir medžioklės srityje. Buvo prarasta daug senesnių laikų medžioklės trofėjų, kolekcijų, įvairių gaminių, meno vertybių. Todėl šio laikotarpio mūsų medžioklės istorija gali nepelnytai pasirodyti skurdesnė nei artimiausių kaimynų: rusų, lenkų, vokiečių, nors iš tiesų taip nebuvo. Bene svarbiausias šio periodo dalykas - valstybės teisinės sistemos, reguliuojančios medžioklę, sukūrimas. Didžiųjų kunigaikščių suteikiamos personalinės, luominės ar sritinės privilegijos buvo pirmieji feodalinės valstybės teisės aktai. Vėliau buvo sukurta bendra valstybės teisės sistema, užfiksuota Lietuvos Statute ir kituose įstatymuose ir įkurtos medžioklės ūkio administravimo tarnybos. Nuo XV a. vidurio iki III Lietuvos ir Lenkijos valstybių padalijimo 1795 metais, rašytiniuose šaltiniuose minimi ir vyriausi LDK medžioklės pareigūnai - vyriausieji medžiokliai (Lowczy gospodarski, Lowczy krolewski, Praefectus venationum, Grand veneur, Oberjegermeister). Tai buvo labai aukštos valstybinės pareigos, ilgą laiką apėmusios ne tik medžioklės, bet ir miškų ūkio tvarkymą ir skiriamos žymiems didikams. Vyriausiais LDK medžiokliais buvo Mykolas Pacas, Mykolas Radvila, Kristoforas Zaviša, Stanislovas Potockis, Ferdinandas Pliateris, Mykolas Leonas Sapiega ir kt. Bene daugiausia nuveikė tvarkydami LDK medžioklės ūkį ir jo teisinę sistemą Jurgis Valavičius ir Stanislovas Dovoina (XVI a.). XVI a. antroje pusėje Lietuva turėjo jau baigtą medžioklės ūkio teisinio reguliavimo sistemą, kuri tais laikais laikytina pažangia ir racionalia. Rusijoje panaši sistema atsirado beveik 200 metų vėliau. Sistemą sudarė: pirmasis (1529 m.), antrasis (1566 m.), trečiasis (1588 m.) Lietuvos Statutai, Valakų reformos įstatymas (1557 m.), Knyšino karališkų girininkų nuostatai (1567 m.). Visuose Statutuose medžioklės klausimams skiriama daug dėmesio, kas neabejotinai rodo jos didelę reikšmę tuometinės visuomenės gyvenime. Statutai pirmiausia gina didžiojo kunigaikščio (valstybės) ir stambiųjų feodalų, kaip žemės ir miškų savininkų, interesus. Nuosavybės teisė į žvėrį aiškiai pripažįstama stambiesiems žemvaldžiams. Neteisėta medžioklė suprantama kaip medžioklė svetimose valdose. Pirmajame Statute net minima „kaklo" bausmė. Tačiau nėra duomenų apie praktinį jos taikymą už medžioklės pažeidimus. Trečiajame Statute šios bausmės jau nėra, bet už medžioklę svetimose valdose grėsė ne tik baudos, bet ir sulaikymas 6 savaitėms tvirtovės kalėjime. Įdomiausia ir labiausiai išbaigta yra baudų sistema. Baudos galėjo būti skiriamos už šiuos pažeidimus: neteisėtą medžioklę svetimoje žemėje; neteisėtai (svetimoje žemėje) sumedžiotus to meto medžiojamus gyvūnus: stumbrus, briedžius, elnius, lokius, šernus, lūšis, kiaunes, bebrus, sakalus; medžioklinių sakalų (medžioklei naudotos 8 sakalų ir kitų plėšriųjų paukščių rūšys) lizdų, dėčių sunaikinimą bei kiaušinių ir jauniklių pasisavinimą; gulbių lizdų naikinimą ar kiaušinių išėmimą ir pasisavinimą; medžioklinių šunų vogimą; pastatytų medžioklinių tinklų žvėrims gaudyti pavogimą; pastatytų medžioklinių tinklų paukščiams gaudyti pavogimą; paukščiams gaudyti tinklų išardymą ar sugautų paukščių pagrobimą ar išvaikymą; sąmoningą kenkimą medžioklei (tinklų ištepimą degutu ir pan.). Baudos buvo gana didelės ir diferencijuotos. Didžiausia bauda (už stumbrą) prilygo 20-30 stambių naminių galvijų vertei, o mažiausia buvo keliasdešimt kartų mažesnė. Pabrėžtina, kad baudų ir žalos atlyginimų dydžiai už visų laukinių žvėrių ir paukščių neteisėtą pasisavinimą buvo žymiai didesni nei už analogiško dydžio naminių gyvūnų vagystes. Valakų įstatymas leido valstiečiams savo valdose medžioti vilkus, lapes, lūšis, elnius, kiškius, voveres ir kitus smulkius žvėrelius bei paukščius, bet stambiųjų žvėrių - stumbrų, briedžių, elnių, šernų, lokių, stirnų - medžioklė valstiečiams buvo draudžiama ir savose valdose. Be to, šis įstatymas sprendė ir medžioklės pareigūnų bei specialistų atlyginimų klausimus. Tiek didysis kunigaikštis (valstybė), tiek stambieji feodalai buvo suinteresuoti ne tik bausti tuos, kurie kėsinosi į jų turtą, bet ir gauti iš medžioklės kuo didesnę naudą. Todėl jie leisdavo ar įpareigodavo valstiečius medžioti smulkius gyvūnus feodalų valdose. Be dvaro šaulių, kurių pareiga buvo per metus pateikti sutartą žvėrienos ir paukštienos kiekį, už ką jie gaudavo natūrinį atlyginimą, buvo netgi labai siauros specializacijos medžiotojų ir medžioklės ūkio tvarkytojų - bebrininkų, kiaunininkų, sakalininkų, šunininkų ir kitų. Visa medžioklės ūkio reguliavimo didžiųjų kunigaikščių valdose sistema bene geriausia atskleista vadinamuosiuose Knyšino karališkų girininkų nuostatuose. Juose, remiantis Statutais, Valakų įstatymu bei privilegijomis, duodami konkretūs įpareigojimai girininkijų girininkams, miškų ir medžioklės ūkio pareigūnams bei tvarkytojams. Vietos gyventojams, medžioklės priežiūros ir tvarkymo pareigūnams čia išvardijama daug draudimų ir nurodymų, susijusių su tiesiogine žvėrių apsauga: nevaikščioti po karališkus miškus su ginklais, šunimis ir kitomis medžioklės priemonėmis, nebaidyti žvėrių medžioklės plotų prieigose tiesiant kelius, tvarkant miškus, šienaujant pievas ar pelkes, kasant rūdą, netrikdyti žvėrių jų perėjimo ir migracijų vietose kolonizuojant miškus, palikti takus žvėrims. Iš nuostatų matyti rūpinimasis gyvūnų pašarais, specialiu šėrimu, migracijos galimybių išsaugojimu. Šio periodo pradžioje vis labiau ėmė nykti kilniausi ir prasmingiausi medžioklės bruožai. Remiantis M. Sarbievijumi ir ypač M. Husovianu, galima tvirtinti, kad jie galutinai prigeso apie XV a. vidurį. Sumažėjo ne tik utilitarinė (maisto ir rūbų) medžioklės reikšmė, bet ir kaip karių ruošimo priemonė. Ilgus šimtmečius stumbras, tauras, meška, netgi šernas lanku, ietimi, kardu ar panašiai ginkluotam žmogui buvo ne mažiau pavojingi, kaip priešų kariai. Ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, žiūrėti į akis pavojui, sudėtingose situacijose valdyti žirgą, įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių, gyvenimo lauko sąlygomis. Tačiau jau XV a. antroje pusėje aukštuomenėje imta medžioti ne dėl šių kilnių tikslų, o dėl pramogos. XVI a. antroje pusėje, o ypač XVII ir XVIII amžiuose aukštuomenės ir karališkųjų medžioklų papročiai unitarinėje Lietuvos Lenkijos valstybėje nedaug besiskyrė nuo kitų Europos valstybių. Panašiai, tik su dar didesne pompastika, XIX a. Belovežo girioje medžiojo ir Rusijos carai. Išankstinis žvėrių varymas iš didžiulių plotų ar net gaudymas ir suvežimas į aptvarus, ištaigingi medžioklės dvarai su daugybe tarnų, arklidėmis, šunidėmis, keliolika kilmingų medžiotojų su gausiom svitom, iškilmingas daugiau kaip savaitę trunkantis žvėrių žudymas aptvaruose kartu su šauniom puotom sudarė labai spalvingą reginį, kaip ir kiek vėliau vykusios varyminės medžioklės su šimtais ir tūkstančiais varovų (valstiečių arba kareivių)... Tačiau būtų labai neobjektyvu į feodalinį periodą žiūrėti ieškant vien blogybių. Pramoginės pakraipos periodu rūpintasi ne vien tuo, kaip nukauti žvėrį (nors tai, suprantama, buvo svarbu), bet ir pradėtos gan intensyvios biotechninio pobūdžio medžioklės tvarkymo priemonių paieškos, kurios stimuliavo medžioklės tvarkymo profesionalų atsiradimą ir jų lygio kilimą. Galbūt pirmųjų žvėrynų (aptvarų) poreikis Lietuvoje atsirado dėl noro turėti „gausesnes" ir sėkmingesnes pramogines medžiokles arba lengvai pasiekiamas šviežios žvėrienos atsargas. Tačiau kaip tik juose prasidėjo išsamus laukinių gyvūnų biologijos pažinimas. Lietuvoje veikę žvėrynai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau XIV a. pabaigoje, o faktiškas jų atsiradimas greičiausiai siekia net XIII a. pabaigą. Aptvarų būta gana daug. Įspūdingiausi skirti stumbrams veisti. Ilgus šimtmečius jie veikė etnografinės Lietuvos Belovežo girioje. Belovežo giria, kaip buvusių karališkųjų medžioklių objektas, tapo viena reikšmingiausių, didžiausių ir seniausių Europoje saugomų teritorijų, padėjusi iki mūsų laikų išsaugoti stambiausią Europos kanopinį gyvūną - stumbrą. Iš grafo Naryškino aptvarų XX a. pradžioje atgimė ir dabartinė Lietuvos tauriųjų elnių populiacija. Neblogai tvarkė medžioklę savo valdose kai kurie kunigaikščių Radvilų, Tiškevičių giminės atstovai, turėję ne tik nemaža aptvarų, bet ir pakankamai galingas savas medžioklės tvarkymo tarnybas. Žinomas Lietuvos gamtininkas Česlovas Kudaba rašė (1968), kad seniausias draustinis Lietuvoje yra apie 1470 metus Rūdninkų girioje įkurtas didžiųjų kunigaikščių medžioklės aptvaras. Iki 1840 metų galiojusį Lietuvos Statutą pakeitę caro įstatymai pradžioje nesiskyrė nuo senųjų lietuviškų. Mat priešingai nei daugumoje Vakarų Europos valstybių, jie dar gana aklai gynė feodalinę nuosavybę ir feodalines privilegijas, o ne žvėris, kurių nykimu Vakarų Europoje jau buvo pradėta rūpintis. Tačiau baudžiavos panaikinimas, vakarietiškų liberalių idėjų skverbimasis pamažu keitė požiūrį ir į medžioklės teisinį reguliavimą. 1871 m. priimtas Medžioklės įstatymas pirmą kartą Lietuvos teritorijoje nustatė, kad teisė medžioti yra ne Dievo duota kiekvienam žmogui, o ją suteikia policija ne jaunesniems kaip 16 m. piliečiams už atitinkamą mokestį. Buvo įteisintas medžioklės suskirstymas į didžiąją ir mažąją. Mažoji medžioklė - teisė medžioti smulkius žvėris ir visus paukščius, įskaitant ir giesmininkus, laukuose, krūmuose, pievose ir mažuose miškeliuose. Didžioji medžioklė apėmė teisę medžioti stambius žvėris (stumbrus, briedžius, elnius, šernus, stirnas) ir teisę medžioti dideliuose valstybiniuose miškuose. Didžiąją medžioklę tvarkė ir leidimus konkrečiam žvėrių kiekiui sumedžioti išduodavo Valstybės pajamų ir iždo komisija. Galiojo nuostata, kad išnuomojant dvarus su miškais ir laukais kartu įgyjama ir mažosios medžioklės teisė. Didžiosios medžioklės teisė paprastai likdavo savininkui. Nuomininkai privalėjo kiaurus metus naikinti plėšrūnus. Beje, stambieji žemvaldžiai dar išsaugojo teisę stambiuosius žvėris savo valdose medžioti bet kuriuo metų laiku. Valstybės miškuose uždrausta nemokama medžioklė. Už viešą vaikščiojimą su šautuvu ar medžiokliniais šunimis be leidimo grėsė bauda nuo 1 iki 50 rublių ir padarytų nuostolių atlyginimas. O už slaptą medžioklę galėjo būti skiriamos dar didesnės baudos. 1886 m. išleistas naujas, dar palankesnis gyvūnams, Medžioklės įstatymas. Jis draudė naikinti paukščius ir žvėris nuodais, medžioti sutemus, javuose ir jaunuose miško želdiniuose ir netgi numatė, kad medžioklės plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 150 margų (t.y. apie 90 ha). Atsirado naujos baudų rūšys ir naujos jų taikymo formuluotės - už nemedžiojamų žvėrių ir paukščių nukovimą arba sugavimą, už medžiojimą neleistinais būdais ir be bilieto, už lizdų draskymą ir kiaušinių ėmimą, už miško sargybos pjudymą šunimis. Jau ne tik stirnų pateles, bet taip pat elnių bei briedžių pateles stambiesiems žemvaldžiams uždrausta medžioti 10 mėnesių per metus (leista tik spalio ir lapkričio mėnesį). Sutrumpinta dalis medžioklės terminų, konkretizuoti praskrendančių ir vietinių paukščių medžioklės terminai. Vėliau šis įstatymas buvo kiek papildytas ir Lietuvoje galiojo iki 1920 metų. Medžioklės įstatymo priežiūra buvo pavesta gubernijų Švietimo valdyboms. Prie jų kūrėsi medžiotojų tarybos, kurios turėjo teisę net skirti baudas įstatymų pažeidėjams.Tačiau lietuviškose gubernijose carinei valdžiai prisibijant buvusių sukilimų (1831, 1863), įstatymu buvo labai apsunkintas medžiotojų visuomeninnių organizacijų kūrimasis. Į medžiotojų draugijas laisvai galėjo jungtis tik carinės armijos kariškiai. 8 ir 9 devyniolikto amžiaus dešimtmetyje baigėsi feodalinio medžioklės ūkio periodas ir ėmė formuotis naujas, užsitęsęs iki mūsų laikų, kur medžioklės teisę suteikia ir medžiojamų gyvūnų apsauga rūpinasi tiesiogiai valstybinės institucijos. Ši riba nėra labai griežta. Mes sąlyginai šio periodo pradžią nukėlėme į XX a., susiedami ją su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, bet buvo galima ją tapatinti ir su minėtu carino įstatymo priėmimu. Tačiau dar grįžkime prie būdingiausių nagrinėjamo periodo bruožų. Medžiojamos faunos gausumo požiūriu jam būdingas vertingiausių medžiojamų žvėrių kiekio mažėjimas. Mažėjimo tempai buvo skirtingi. Kaip tik šiame periode visai išnyko laukiniai arkliai - tarpanai, taurai, stumbrai, meškos, o galų gale katastrofiškai sumažėjo briedžių, elnių ir šernų. Nyko ir vertingiausi kailiniai žvėreliai (bebrai) bei vertingiausi paukščiai (gulbės, gervės ir kt.). Kaip XVIII a. pabaigoje (1787 m.) rašė Vilniaus universitete dirbęs gamtininkas Georgas Forsteris, Vilniaus apylinkėse ne tik neįmanoma sudaryti zoologinių kolekcijų, bet „zoologijai nėra kas veikti, nes tūkstančiai tinginių kasdieninėmis medžioklėmis išbaido net mažiausius paukštelius". XVI-XVIII a. teismų nagrinėtose bylose medžioklės klausimais dominuoja skundai dėl neteisėtų medžioklių svetimuose medžioklės plotuose ir kiti su nuosavybe susiję reikalai. Netgi XIX a. antroje pusėje, priėmus gan griežtus įstatymus, jų mažai kas paisė. Didžiojoje medžioklėje klestėjo savininkų ir carinių valdininkų savavaliavimai, o mažojoje - tylus brakonieriavimas. Policija ir teismai medžioklės pažeidėjams buvo palikę daug didesnę laisvę nei numatė griežtesni įstatymai. Ne paskutinė negatyvaus požiūrio į įstatymus priežastis buvo ta, kad tą tvarką ir įstatymus kūrė bei kontroliavo caro valdininkai. Apibendrinant šį, ne mažiau kaip 600 metų trukusį periodą, galime pasakyti, kad tai ilgas medžioklės technikos ir raidos etapas, - jo pradžioje - lankas su strėlėmis ir visi šaltieji ginklai, o gale - primityvokas, bet jau šoviniu užtaisomas šautuvas. Žmogus sugebėjo rasti įvairiausių būdingų kiekvienam laikmečiui būdų, kaip susidoroti su žvėrimis. Nereikia manyti, kad pvz., prieš 500 metų medžiotojai, neturėdami nieko panašaus, ką turime dabar, neturėjo galimybių džiaugtis gausiais laimikiais. Gerai išmokyti sakalai pagaudavo vikriausius ir greičiausius keturkojus žvėrelius bei daugelį paukščių. Kilometriniai tinklai stambiems žvėrims, mažesni tinklai smulkiesiems, eiklūs žirgai užtikrindavo medžioklės sėkmę, pulkai skalijančių šunų neleido ramiai ir neliečiamai gyventi jokiam, net stipriausiam, vikriausiam ir sumaniausiam žvėriui. Tyliose medžioklėse, kuriomis vertėsi nemaža valstiečių dalis ir kurios pagal dabartinę sampratą atrodo kaip paprasčiausias brakonieriavimas, - įvairiausių tipų duobės, gaudyklės, spąstai, kilpos, pritaikytos gaudomų žvėrių bei paukščių dydžiui. Daugelis šių būdų buvo perduodami iš kartos į kartą ir galutinai užmiršti tik XX a. antroje pusėje, nes iš įvairios medžioklinės literatūros šių priemonių ir jų naudojimo būdų aprašymai buvo išguiti siekiant kilnaus tikslo - apsaugoti gyvūnus ir užkirst kelią brakonieriavimui. Geriausiai tvarkomuose karališkuose, vėliau - imperatoriaus ir kai kurių dvarininkų medžioklės plotuose šio periodo pabaigoje susiformavo beveik visi pagrindiniai šiuolaikinės (XX a.) medžioklės technologijos bei viso medžioklės ūkio elementai: medžiojamų žvėrių selekcijos principai, papildomas kanopinių žvėrių šėrimas įvairiomis žemės ūkio kultūromis bei šakeliniais pašarais, taip pat įvairiais priedais, skatinančiais geresnį augimą. Pradėti rengti šeriamieji laukeliai, gerinamos slėpimosi ir dauginimosi sąlygos. Atsižvelgiant į ginklų raidą, steigiamos ramybės zonos, tobulinam varyminė medžioklė. Atsiranda naujų, liudijančių pagarbą žvėrims, medžioklės ritualų. Solidžius mokslinius pagrindus įgavo laukinių gyvūnų laikymo aptvaruose principai. Tačiau revoliucijos, karai ir visokios suirutės, proletarų panieka dvarininkų ir kitų turtuolių sukurtoms vertybėms dažnai nutraukdavo nepigiai kainuojančius ir kvalifikuotų specialistų rankų reikalaujančius darbus. Nesant jų, vėl pablogėdavo gyvūnų apsauga, padaugėdavo brakonierių, grobuoniško elgimosi su gamtos turtais, - visa tai sąlygojo vertingiausių populiacijų visišką sunykimą. Taip atsitiko ir XX a. pradžioje, ypač Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų metais. Kaip tik tuomet Lietuva daugiau kaip po 120 metų vėl 1918 m. atgavo nepriklausomybę ir turėjo progos imtis darbų, atkursiančių visiškai sugriautą medžioklės ūkį. Medžioklės metamorfozės XX amžiuje Kaip jau minėjome, XIX a. pabaiga - XX a. pradžia yra sąlyginis pereinamasis laikotarpis tarp II ir III medžioklės periodų. III mes pradedame skaičiuoti nuo nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais. Palyginti su ankstesniais, šis laikotarpis buvo labai trumpas. Tačiau jis buvo paženklintas ne tik audringų visuomeninių-politinų pokyčų. Kelis kartus radikaliai keitėsi ir medžioklės tvarka, jos teisinis reguliavimas. Įvyko reikšmingų pokyčių medžiojamų gyvūnų populiacijų struktūrose, žymiai kito daugelis medžioklės kultūros elementų. 1920 m. birželio 15 d., praėjus daugiau kaip šimtmečiui, vėl sugrąžinta lietuviška teisė, reguliuojanti medžioklės reikalus - priimamos „Medžioklės laikinosios taisyklės", kurių projektą rengė prof. P. Matulionis. Šios taisyklės daug kur kartojo minėtąsias rusiškas taisykles. Tačiau atsirado ir nemaža naujovių. Norint sumažinti per Pirmąjį pasaulinį karą įsigalėjusią anarchiją, buvo siekiama skatinti medžiotojų jungimąsi į visuomenines organizacijas. Todėl leidimo medžioti kaina pavieniams asmenims buvo 500 auksinų (iki lito įvedimo), o organizuotiems - net 5 kartus mažiau. Taip pat buvo sugriežtinti kai kurie reikalavimai: visai uždrausta briedžių, elnių, stirnų patelių ir kurtinių medžioklė, sutrumpinta dalis medžioklės terminų. 1925 metais priimtas pirmas nepriklausomos Lietuvos medžioklės įstatymas, 1935 - antrasis, 1937 m. Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministrai pasirašė Medžioklės įstatymo vykdymo taisykles. Tuo tarpukario Lietuvos medžioklės teisinis reguliavimas buvo užbaigtas. Jis tapo artimas daugelio Europos šalių medžioklės teisiniam reguliavimui, išskyrus Sovietų Sąjungą. Sukurtos sistemos esmę galima išreikšti taip: medžioklės teisė pripažįstama žemių arba tiksliau - medžioklės plotų savininkams (valdytojams), bet jiems nesuteikiama nuosavybės teisė į tuose plotuose gyvenančius žvėris. Medžioklės plotų savininkas ar valdytojas privalo prižiūrėti laukinius gyvūnus pagal valstybės nustatytą tvarką, o teisę medžioti įgyja tik gavęs valstybės administracijos išduotą leidimą. Be to, visais atvejais žemės savininkai ir valdytojai medžioklės plotus galėjo išnuomoti kitiems medžioklės teisę įgijusiems piliečiams, kurie medžioja valstybės nustatyta tvarka. Norint tapti individualiu medžiotoju, reikėjo turėti ar išsinuomoti ne mažesnį kaip 100 ha žemės plotą ir nusipirkti leidimą medžioti. Asocijuoti medžiotojai konkurso tvarka nuomodavo medžioklei didesnius valstybinių miškų plotus. Bene svarbiausias tarpukario Lietuvos įstatymų bruožas - lygiateisiškumo ir demokratiškumo įtvirtinimas, privilegijų likvidavimas ir visuomeninės medžiotojų iniciatyvos skatinimas, taip pat rūpinimasis faunos apsauga. 1921 m. Kaune įsikūrė Taisyklingosios medžioklės draugija, kurios pirmas pirmininkas buvo prof. Tadas Ivanauskas. Draugijos narių skaičius per vienus metus išaugo de­šimteriopai, nuo 300 iki 3119 narių. Draugija veikė itin aktyviai. 1927 m. jos iniciatyva pradėtas leisti pirmasis lietuviškas „Medžiotojo" žurnalas, kurio pirmas redaktorius taip pat buvo prof. T. Ivanauskas. Jame buvo nagrinėjami visi su medžiokle susiję klausimai: medžioklės istorija Lietuvoje, medžioklės patirtis užsienio šalyse, medžiojamų žvėrių ir paukščių biologija, medžioklių būdai, medžiokliniai ginklai, šaudmenys, šaudyba, medžioklės etika, medžioklinė šunininkystė. Iki 1939 metų išėjo 34 žurnalo numeriai, redaguoti profesoriaus, o 1939-1940 m. dar 12 numerių, redaguotų Antano Rukuižos. Šio žurnalo reikšmę sunku pervertinti ne tik Lietuvos medžioklės istorijos pažinimui, bet ir medžioklės kultūros formavimui nepriklausomybės sąlygomis. 1930 m. Lietuva buvo tarp 22 šalių, įsteigusių tarptautinę medžiotojų organizaciją - Tarptautinę medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybą (CIC), kurioje iki sovietinės okupacijos aktyviai reiškėsi ir Lietuvos atstovai. Oficiali žvėrių apskaita pradėta 4-ojo dešimtmečio viduryje tik valstybės miškuose. Tad pateikti žvėrių kiekio kitimą visoje Lietuvos teritorijoje yra neįmanoma. Tačiau iš publikuotos įvairių autorių medžiagos aišku, kad beveik visų žvėrių kiekis didėjo, nors stambiųjų kanopinių, kurie gyveno valstybiniuose miškuose, dar buvo nedaug (1939 m. briedžių - 333 vnt., elnių - 190 vnt., danielių - 142 vnt., stirnų - 34669 vnt., šernų - 1904 vnt.) ir jie, išskyrus stirnas, nesudarė rimtesnio medžioklės objekto. Tada dažniausiai medžioti smulkieji medžiojamieji žvėreliai ir paukščiai. Jų medžioklėms buvo adaptuota medžioklės technologija, įsigyjami ginklai bei šaudmenys. Sprendžiant iš kiškių kailiukų eksporto, 1926 m. Lietuvoje (t.y. be Vilniaus krašto) galėjo būti nušauta ir pagauta apie 166 tūkst. kiškų (eksportuota 16,6 tūkst. nedirbtų kailiukų, o 1 kg „žalių" kailių jų reikia apie 10 vienetų). Turint galvoje Vilniaus kraštą ir tai, kad ne visi iki paskutinio kailiukai eksportuoti, galima tvirtinti, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje trečiajame dešimtmetyje kasmet buvo sumedžiojama ir sugaunama ne mažiau kaip 200000 kiškių. Tai gan įspūdingas skaičius, juo labiau žinant, kad XX a. pabaigoje Lietuvoje gyvenančių kiškių iš viso buvo 2-3 kartus mažiau. Tarpukario metais valstybinio medžioklės ūkio reguliavimo ir kontrolės funkcijas atliko Miškų departamentas prie Žemės ūkio ministerijos ir Vidaus reikalų ministerija. Didelė kaimo visuomenės dalis buvo nuo senų laikų įpratusi tyliai brakonieriauti. Su šiuo įpročiu gan aktyviai kovojo valstybinių miškų apsaugos tarnyba, policija ir organizuoti medžiotojai. Po Antrojo pasaulinio karo medžioklės klausimus tvarkė LTSR fizinės kultūros ir sporto komitetas, o 1947 m. šie reikalai perduoti specialiai valstybinei institucijai prie LTSR Ministrų Tarybos - Medžioklės ūkio valdybai, kuri 1957 m. buvo perorganizuota į Gamtos apsaugos komitetą, tvarkiusį visus medžioklės reikalus beveik iki sovietų okupacijos pabaigos. 1946 m. LTSR komisarų taryba priėmė nutarimą „Dėl medžioklės taisyklių Lietuvos TSR", kuris 1947 m. buvo pakeistas nauju. 1947 m. taisyklės įteisino iš esmės naują Lietuvos medžioklės ūkio tvarkymo etapą. Pagrindinė naujovė - ne tik laukiniai žvėrys ir paukščiai, bet ir visi medžioklės plotai tapo valstybės nuosavybe. Jie sudarė valstybinį medžioklės fondą, kurį buvo leidžiama naudoti tik pagal valstybės nustatytas taisykles. Medžioklės plotai suskirstyti į rezervatus, draustinius, valstybinius ir priskirtinius ūkius, jiems nustatyti skirtingi režimai ir stengtasi sudaryti palankias sąlygas faunai veistis. Numatytos gan didelės baudos už neteisėtą medžioklę, įvesta daugiau nei buvo prieš karą medžioklės būdų ribojimų. 1948 m. patvirtinti specialūs valstybinių medžioklės inspektorių nuostatai. 1947 m. įkūrus griežtai centralizuotą Lietuvos TSR medžiotojų ir žvejų draugiją bei pradėjus kolektyvizaciją, medžioklės taisykles reikėjo šiek tiek keisti. Tai buvo padaryta 1951 m. Be to, taisyklės dar buvo papildomos ir taisomos 1970, 1972, 1973 ir kai kuriais kitais metais. Tačiau esmė liko ta pati: ne tik žvėrys, bet ir medžioklės plotai priklausė valstybei, kuriai atstovavo Gamtos apsaugos komitetas. Jis, o ne žemės valdytojai (miškų ūkiai, kolūkiai ir kiti ūkio subjektai) nuomodavo plotus Medžiotojų ir žvejų draugijai, kuri tuos plotus perskirstydavo pavaldiems medžiotojų būreliams. Pirmiausia buvo rūpinamasi vadinamais „nomenklatūriniais" būreliais, kuriuose medžiojo sovietinis elitas. Išliko ir valstybiniai medžioklės ūkiai, kurių, nors tai oficialiai nebuvo įteisinta, svarbiausias tikslas buvo rūpintis partinių ir valstybinių pareigūnų medžioklėmis. Taigi daliai „aukščiausio rango" medžiotojų buvo sudarytos sąlygos, primenančios karališkųjų ir feodalinių medžioklių tvarką. Medžiotojų draugija įgavo visuomeninei organizacijai nebūdingų bruožų. Ją gan griežtai prižiūrėjo partinė valdžia, vadovų rinkimams reikėdavo gauti aukščiausios partinės biurokratijos pareigūnų pritarimus. Į jos funkcijas įėjo materialinių gėrybių dalyba bei skirstymas: medžioklės plotų skyrimas, limituoto graižtvinių ginklų kiekio pardavinėjimas ir pan. Tačiau šalia neigiamų dalykų buvo ir gerų, nes vėl pradėta rūpintis medžiojamų žvėrių gausinimu. Tam buvo skirta nemažai lėšų. Daug nuveikta Lietuvoje reaklimatizuojant tauriuosius elnius. Labai pagerėjo apsauga nuo brakonieriavimo, ėmė gausėti briedžių, elnių, šernų ir stirnų. Be to, buvo atlikta nemažai medžiojamųjų žvėrių biologijos, medžioklėtvarkos, biotechnikos, aklimatizacijos ir kitų su medžiokle bei medžioklės ūkiu susijusių tyrimų. Lietuvos medžiotojai įsigijo daug vertingų medžioklės trofėjų, tarp jų ir geriausių pasaulyje. Jie pradėjo rengti savo trofėjų parodas ir dalyvauti tarptautinėse parodose, pasirodė medžioklės vadovėlių ir kitos su medžiokle susijusios literatūros. Periodinėje spaudoje, ypač žurnaluose „Mūsų girios" ir „Mūsų gamta", buvo spausdinama daug straipsnių medžioklės klausimais. Rimtus užmojus įgijo medžioklinė šunininkystė, sportinis šaudymas, buvo vedama medžiojamų gyvūnų apskaita, pradėti rengti ilgalaikiai medžioklės tvarkymo projektai. Visa tai darė teigiamą įtaką medžioklės ūkiui ir kėlė medžiotojų kultūrą. Tačiau žemės ir miškų valdytojai buvo nepatenkinti visišku jų interesų ignoravimu, ypač kanopinių žvėrių daroma žala žemės ir miškų ūkiui. Opi problema buvo ir smulkiosios medžiojamos faunos mažėjimas, kurią sąlygojo neregėto masto žemių melioracija, cheminė tarša ir plėšrūnų gausėjimas. Eilinius medžiotojus, gamtininkus ir visuomenę itin piktino privilegijuota „nomenklatūrinių" medžiotojų padėtis. Atkūrus nepriklausomybę, pirmiausia susirūpinta taisyti sovietmečio klaidas, pernelyg nesigilinant nei į pasaulinę patirtį, nei į savas istorijos pamokas, nei į buvusius teigiamus dalykus, kurių nevertėjo griauti. Todėl natūralu, kad ne visos reformos pasisekė. Nomenklatūriniai plotai iš dalies atiteko miškų urėdijoms, komercinių medžioklių organizatoriams, buvo išnuomoti medžiotojų klubams ir būreliams. Daug emocijų kėlė medžioklės ūkio valdymas. Dar paskutinė sovietinė vyriausybė 1989 m., norėdama eiti koja kojon su revoliucingai nusiteikusia visuomene, savo noru perdavė Miškų ūkio ministerijai valstybinį medžioklės ūkio valdymą, tik nedidelę dalį funkcijų palikdama Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui. Tačiau miškininkai taip trokštamą „prekę" sugebėjo išlaikyti neilgai. 1994 metų pabaigoje Vyriausybės nutarimu pagrindiniai valstybinio medžioklės reguliavimo klausimai buvo grąžinti Aplinkos apsaugos ministerijai. 1996 m., panaikinus Miškų ministeriją ir 1998 m. miškų ūkio valstybinio reguliavimo funkcijas perdavus iš Žemės ūkio į Aplinkos ministeriją, istorinė spiralė grįžo į prieš keletą šimtmečių buvusią padėtį: vyriausiuoju miškų ir medžioklės reikalų tvarkytoju valstybėje tapo vienas asmuo - aplinkos ministras. Tiesa, besikeičiantys ministrai ne tik neturėjo senųjų titulų ir rangų, bet ir laiko atlikti daug kantrybės ir nuoseklumo reikalaujančių reformų bei darbų. Medžioklės nuostatai ir taisyklės per paskutinį XX a. dešimtmetį keitėsi keletą kartų, bet Medžioklės įstatymas taip ir liko nepriimtas netgi prasidėjus XXI a. Dalį su medžiokle susijusių valstybinės reikšmės klausimų sprendė Laukinės gyvūnijos įstatymas. Bet jame buvo neįvardinta, kieno nuosavybė yra laukiniai medžiojamieji žvėrys, taip pat aiškiai neapibrėžtos medžioklės plotų savininkų bei valdytojų teisės ir pareigos bei kai kurie kiti klausimai. Dėl nepakankami tobulų Medžioklės nuostatų ir atsirado daug nesusipratimų ir prieštaravimų tarp privačių žemių savininkų, valstybinių miškų valdytojų, medžiotojų organizacijų ir biurokratinių struktūrų. Tik 2001 metais priimtos Laukinės gyvūnijos įstatymo pataisos medžiojamą fauną leido laikyti valstybės nuosavybe. Tolesnis medžioklės istorijos etapas siejasi su Medžioklės įstatymu, kuris buvo priimtas 2002 metais. Jo pagrindu atsirado nauji arba buvo papildyti ir pataisyti ankstesnieji poįstatyminiai teisės aktai, kurie reguliavo medžioklės plotų naudojimo tvarką, santykius tarp žemių bei miškų savininkų, medžiotojų ir valstybinių priežiūros institucijų, o taip pat reglamentavo medžioklės procesą, medžiojamos gyvūnijos apsaugą. Per keletą metų pagal naują tvarką buvo suformuoti medžioklės plotų vienetai, nusistovėjo kovos priemonės su brakonieriavimu, medžiotojų organizacijos pradėjo geriau rūpintis faunos apsauga bei papildomu šėrimu. Žvėrių skaičius, kuris per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gerokai sumažėjęs, vėl ėmė gausėti. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija daugeliu aspektų pakeitė savo veiklos pobūdį. Iš esmės padidėjo medžiootojų klubų reikšmė ne tik medžioklių organizavime, bet visame medžiojamos gyvūnijos naudojimo, apsaugos ir gausinimo procese, o centrinės ir regioninės struktūros pagrindinį dėmesį sutelkė draugijos interesų atstovavimui valdžios institucijose, ryšiams su visuomene, medžioklės kultūros puoselėjimui ir tokiai veiklai, kurią prasminga specializuoti bei centralizuoti regionų ar valstybės lygmenyje, pavyzdžiui, medžiotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas, trofėjų parodos, medžioklinis - sportinis šaudymas, įvairūs renginiai, tarptautiniai ryšiai, specialaus žurnalo leidyba, darbas su kitomis masinės informacijos priemonėmis ir pan. Praktinėje medžiotojų veikloje vyko įvairiareikšmiai procesai. Pasikeitė ne tik medžiotojų ir žvejų draugijos veiklos pobūdis, bet atsirado ir visai naujos medžiotojų visuomeninės organizacijos, nutraukusios ryšius su tradicine draugija. Atsinaujino ryšiai su tarptautinėmis medžioklės organizacijomis ir su CIC. Atsirado galimybė Lietuvos medžiotojams išvykti medžioklės į Afriką, Aziją ir kitur. Taigi buvo papildytos lietuviškų trofėjų kolekcijos. Sovietmečiu buvusi uždara medžioklės kultūra Lietuvoje pradėjo įgauti kosmopolitinių, globalių bruožų. Tai rodo medžiotojų apranga, ginkluotė, medžioklės ritualai bei tvarka. Lietuvos medžioklės ūkis į XXI a. atėjo išsprendęs daugelį problemų. Tačiau dar likę "aštrių briaunų" ir taisytinų dalykų. Esama medžioklės plotų vienetų formavimo tvarka nepatenkinti dalis stambiųjų žemvaldžių bei miškų savininkų dėl jiems užkirsto kelio turėti privačius medžioklės plotų vienetus. Nekritiškai iš ES į Lietuvos sąlygas perkeliami beveik visi plėšrūnų globojimo principai galutinai baigia nualinti kiškių, vištinių paukščių ir kitų aborigeninių smulkių medžiojamų (ir nemedžiojamų) gyvūnų rūšių populiacijas. Visuomenėje vis stiprėja "platoniškų" gamtos mylėtojų sluoksnis aprioriškai nusistatęs prieš medžioklę ir nesuprantantis nei gamtosauginės nei etnokultūrinės jos reikšmės. O kur urbanizacijos, aplinkos taršos, infrastruktūros plėtros bei klimato kaitos keliamos grėsmės laukinės gyvūnijos gausai ir įvairovei? Šie ir daugelis kitų dalykų neleis ir ateityje medžiotojams džiaugtis vien savo hobi ir bendravimo su gamta teikiamais malonumais. Reikės kovoti už medžiokės ir medžiotojo teises, rūpintis savo įvaizdžiu visuomenėje, senųjų medžioklės tradicijų saugojimu, indėliu į šiuolaikinę kultūrą ir daug dirbti saugant bei globojant ne tik medžiojamus gyvūnus, bet ir jų gyvenamą aplinką, visą Lietuvos gamtą. Parengė A. Brukas. Pranešimas buvo paverstas į straipsnį
  21. LMZD

    BALANDIS - ŠVAROS MĖNUO

    BALANDIS - ŠVAROS MĖNUO Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugija, 2012 m. balandžio 28 d. kviečia medžiotojus ir žvejus, miškų, ežerų savininkus, valdytojus, moksleivius, visus kas myli gamtą nuvykti į savo medžioklės plotus, žvejybos vietas, surinkti ir išvežti šiukšles iš ten esančių miškų, paežerių, pakelių, išvalyti plotus prie mėgstamų vandens telkinių ir stovyklaviečių. Ko nepadarė akcija "Darom 2012", padarykime mes, juk švaros mėnuo tęsiasi. Tai šeštoji kasmetinė medžiotojų ir žvejų švaros akcija. Dėl šiukšlių išvežimo prašome kreiptis į savo seniūnijas, girininkijas. Šiaulių MŽD valdyba.
  22. LMZD

    Urvinių šunų bandymai

    URVINIŲ ŠUNŲ BANDYMŲ IR VARŽYBŲ „ П “ FORMOS URVE TAISYKLĖS Bendroji dalis 1. Medžioklėje naudojamų urvinių šunų bandymų ir varžybų rengimo tikslas – nustatyti ir įvertinti įgimtas medžioklinių urvinių šunų darbines savybes, šunų pasiruošimą dirbti natūraliuose urvuose, reguliuojant laukinių urvinių žvėrių populiaciją, siekiant sumažinti pasiutligės ir niežų ligų plitimą, platinamą laukinių urvinių žvėrių. Urvinių šunų darbas vertinamas žemiau išvardytuose bandymuose ir varžybuose: - urvinių šunų įgimtų savybių bandymai - urvinių šunų darbinių savybių bandymai 2. Dirbtinių urvų priėmimui eksploatuoti yra sudaroma LKD komisija, kuri vertina įrengto dirbtinio urvo atitikimą nustatytas taisykles. Komisija surašo dirbtinio urvo priėmimo aktą, kurio pagrindu LKD išduoda leidimą eksploatuoti dirbtinį urvą. 3. Dirbtinio urvo medžioklinių šunų bandymams, įrengimo taisyklės: - urvas statomas aikštelėje su drenažo „pagalve“ iš žvyro ir smėlio. Urvo „lovys“ daromas iš betono arba plytų. Vidinės urvo sienos apdailinamos skiediniu (iš labai smulkaus, persijoto smėlio su cementu), kad taptų lygios ir gyvūnai nenusitrintų pečių. Vidiniai urvo išmatavimai: aukštis 20 cm, plotis 18 cm, su vienu 16 cm susiaurėjimu. Betoninės urvo grindys daromos ne mažiau kaip 30 cm gylyje. Betoninės grindys neleidžia žvėrims išsikasti ir pabėgti iš urvo. Ant betono dedamas sluoksnis kietai suplūkto molio, šitaip sumažinant urvo aukštį iki 20 cm. Viso urvo ilgyje įrengiami pakeliami (nuimami) mediniai dangčiai, kurie turi leisti skubiai patekti į urvą bet kurioje jo vietoje. Dangčiai įrengiami be tarpo, kad į urvą nepatektų šviesa Iš viršaus dangčiai turi būti mechaniškai fiksuojami. Urvas daromas „apverstos U“ formos ir turi du išilginius ir vieną skersinį ”„lovį“. Dešinysis išilginis lovys prasideda įėjimų į urvą. Pirmoje atkarpoje (1,3 m - ilgis matuojamas išilgine ašimi ) daromas 20 cm nusileidimas. Toliau 1,6 m atkarpoje daromas 60 cm Nusileidimas, po kurio seka tokio pat ilgio pakėlimas iki urvo paviršiaus lygio. Toliau įrengiamas kvadratinis katilas Nr.1 (45 cm x 45cm) . Už 1,5 m nuo katilo lovys 60 cm atkarpoje susiaurėja iki 16 cm Toliau už 1,5 m daromas posūkis į kairę (ilgis 45 cm) ir prasideda urvo skersinis lovys. Vieno metro atstumu nuo posūkio 55 cm atkarpoje daromas 50 cm gylio nusileidimas, po kurio 90 cm ilgio atkarpoje seka pakėlimas iki urvo paviršiaus lygio. Toliau už 1,9 m įrengiamas kvadratinis katilas Nr.2 (60cm x 60 cm). Toliau už 1,0 m daromas posūkis į kairę (ilgis 45 cm) ir prasideda urvo kairysis išilginis lovys. Toliau už 1,25 m nuo posūkio daromas beveik vertikalus 40 cm gylio nusileidimas (kaminas). Toliau 5,0 m atkarpoje yra tolygus lovio pakėlimas iki urvo lygio, kuriame 1,1 m atstumu nuo kamino įrengiamas 75 cm ilgio lovio vienos pusės praplatėjimas iki 30 cm. Pakėlimo pabaigoje įrengiamas kvadratinis katilas Nr.3 (60cm x 60cm). Už 1,3 m nuo katilo įrengiamas apvalus katilas Nr.4 (ne mažiau kaip 1,0 m skersmens). Katile Nr.4 įrengiama speciali įranga, t. y. jame yra trikampė kliūtis, leidžianti ją apeinant lapei pabėgti be kontakto. Šis katilas dalijamas į tris dalis trimis pakeliamomis pertvaromis, kurios sudaro atskirus aptvarus. Katiluose Nr.1,2,3 iš abiejų pusių įrengiamos pakeliamos pertvaros. Pertvaros daromos ištisinės su skylutėmis arba grotuotos. Draudžiama keisti urvo konstrukciją, siekiant palengvinti šuns darbo sąlygas. Esant reikalui, leidžiama urve įrengti papildomas kliūtys. Urvas privalo turėti gerai veikiančią elektroninę arba mechaninę signalizaciją, leidžiančią stebėti gyvūnų judėjimą. Urvo teritorija turi būti aptverta tvora, neleidžianti gyvūnams pabėgti iš urvo teritorijos. Urvo teritorijoje turi būti spec. įranga pabėgusiems gyvūnams sugauti. Urvo planas: URVINIŲ ŠUNŲ ĮGIMTŲ SAVYBIŲ BANDYMŲ IR VARŽYBŲ TAISYKLĖS § 1 Bandymuose gali dalyvauti FCI III ir IV grupės medžioklinių veislių šunys. Bandymo metu dalyvaujantys šunys privalo būti ne jaunesni kaip 6 mėnesių amžiaus. § 2 Terjerų ir taksų darbas urve trunka maksimaliai iki 10 minučių. Į darbo laiką neįeina lapės perkėlimas, kurį atlieka urvų meistrai. Bendras darbo urve, lapės perkėlimo, darbo pradžios laukimo laikas (lapės buvimo urve laikas) neturi viršyti 18 minučių. § 3 Šunys startuoja burtų tvarka. Bandymai atliekami dirbtiniuose urvuose su žvėrimis, medžiojamais LR teritorijoje (mangutas, lapė, barsukas). Žvėris leidžiamas į urvą nustatyta tvarka (kaip sunumeruoti narvai). Vienam žvėriui tenka ne daugiau kaip 5 šunys. Draudžiamas tiesioginis šuns kontaktas su žvėrimi. Šuo aploja žvėrį per grotas.Žvėrių laikymo sąlygos bandymų metu privalo atitikti nustatytus gyvūnų apsaugos įstatymus. (GYVŪNŲ GLOBOS, LAIKYMO IR NAUDOJIMO ĮSTATYMAS, 1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-500,LAUKINĖS GYVŪNIJOS ĮSTATYMAS, 1997 m. lapkričio6 d. Nr. VIII-4980). § 4 Šuns darbas vertinamas žemiau išvardytuose bandymuose. Teisėjų komisija suteikia šunims I, II arba III laipsnio diplomus, atsižvelgdama į vertinimo ir gautų balų skaičių, kurių limitai pateikti lentelėje. § 5 Be įvertinimo lieka šunys, kurie: - Per minutę po komandos „startas“ neįlenda į urvą. - Per 5 min. neprieina prie katile uždaryto žvėries. - Pradėję aploti žvėrį, nustoja dirbti ilgiau negu 2 min. - Neloja. - Darbo metu išlenda iš urvo ir negrįžta į urvą ilgiau nei minutę. - Darbo metu trečią kartą išlenda iš urvo. - Aploja žvėrį iš didesnio negu 1 m atstumo ilgiau nei 3minutes. - Loja ne ant žvėries (loja didesniu nei 2 m atstumu nuo uždaryto žvėries ilgiau negu 2 min.). § 6 Dirbtinio urvo forma ir parametrai privalo būti patvirtinti LKD, urvo savininkas privalo turėti nustatyta tvarka išduota leidimą eksploatuoti urvą. § 7 Lapė įleidžiama į Katilą Nr. 2(prieš pat šuns startą – laukimo laikas negali viršyti daugiau kaip 5 minutes). Teisėjui leidus, vedlys metro atstumu nuo įėjimo landos įleidžia šunį į urvą be antkaklio ir be pavadėlio. Vedliui leidžiama raginti šunį tik kol jis įeina į urvą. Šuo privalo patekti į urvą per 2 minutes ir per grotas (skylėtą pertvarą) minutę aploti katile Nr.2 esančią lapę. Praėjus aukščiau nurodytam laikui, lapė įvaroma į katilą Nr.4 ir uždaroma antroje katilo dalyje, šuniui leidžiama prieiti prie lapės. Priėjęs prie dangčio, šuo privalo minutę aploti lapę. Praėjus minutei, lapė varoma į trečią katilo Nr.4 dalį. Šuo privalo patekti į tą katilo dalį, kur prieš tai buvo lapė. Šuo uždaromas ten, kol lapė varoma iki katilo Nr.1. Kai pertvaros katilo Nr. 4 yra pakeliamos, šuo privalo greitai imtis darbo. Klaida laikoma, jei šuo aploja tuščią aptvarą. Šuo privalo atrasti lapę, t.y. patekti prie katilo Nr. 1 ir aploti aptiktą lapę pusę minutės. Lapė perkeliama į narvą. Narvas statomas metro atstumu iki urvo. Kai katilo Nr. 1 pertvaros pakeliamos, šuo privalo išlįsti iš urvo ir susidomėti lape. Vertinimas už darbo stilių yra mažinamas: šunims, kurie daug kartų apibėga tuščią katilą Nr. 4, ieškodami lapės ilgiau negu minutę, arba šunims, kurie neapleidžia tuščio katilo ilgiau kaip per dvi minutes. VERTINIMO AIŠKINIMAI IR NURODYMAI 1. DRĄSA Aukščiausią, 4 balų įvertinimą gauna šuo, kuris labai gerai savarankiškai dirbo su žvėrimi, nuolat aršiai su išpuoliais jį „atakavo“ per grotas. 3 balų įvertinimą gauna šuo, kuris aršiai su išpuoliais „atakavo žvėrį per grotas. 2 balų įvertinimą gauna šuo, visą bandymo laikotarpį aršiai nedideliu atstumu, su retais išpuoliais „atakavęs“ žvėrį per grotas. 1 balo įvertinimą gauna šuo, kuris dirbo nearšiai, iš tolo, didesniu negu 30 cm atstumu nuo grotų aplojo žvėrį. 0 balų gauna šuo, kuris pusę bandymų laiko bu toli nuo žvėries(toliau negu 30 cm) ir neparodė medžioklinio azarto žvėriui. 2. RIŠLUMAS Aukščiausią 4 balų įvertinimą gauna šuo, kuris, radęs žvėrį ir pradėjęs jį aršiai ir azartiškai aploti per grotas, stengiasi sulaikyti žvėrį vienoje vietoje, per visą bandymo laiką nepaliko urvo ir dirbo su žvėrim be perstojo, iš arti, aršiai ir azartiškai. 3 balus gaunas šuo, kuris vienąkart paliko urvą, bet ne ilgiau negu per minutę sugrįžo atgal ir pratęsė darbą, arba atsitraukdavo nuo žvėries ir sugrįžęs vėl dirbdavo. 2 balus gauna šuo, kuris du kartus paliko urvą, bet pats savarankiškai per skirtą laiką (minutę) sugrįžo į urvą, arba žvėriui darant išpuolius per grotas, atsitraukdavo atgal. 1 balą gauna šuo, kuris pusę bandymų laiko praleido ne prie žvėries, žvėriui rodė mažą medžioklinį azartą. 0 balų gauna šuo, dažnai atsitraukęs nuo žvėries, išlįsdavęs iš urvo ir daugiau negu pusę bandymų laiko praleidęs ne urve, neparodęs medžioklinio azarto žvėriui. 3. DARBO STILIUS Šuo privalo ryžtingai įžengti į urvą, greitai prieiti prie lapės ir aploti ją nedideliu atstumu vieną minutę. Negali apleisti urvo, kuriame yra lapė. Jei šuo neapleidžia tuščio urvo per dvi minutes arba jei apieško ketvirtą, tuščią katilą ilgiau nei minutę, jo darbo stiliaus vertinimas mažinamas vienu balu. Balsas – ritmiškumas, skardumas Aukščiausią 4 balų įvertinimą gauna šuo, aplojęs žvėrį atkakliu, nepertraukiamu, stipriu, charakteringu veislei balsu per visą bandymų laiką. 3 balus gauna šuo, aplojęs žvėrį atkakliu, bet nelabai stipriu balsu. Galimos labai trumpos pauzės lojimo metu. 2 balus gauna šuo, lojęs pusę prie žvėries praleisto laiko. 1 balą gauna šuo, ant žvėries lojęs retkarčiais, su ilgomis pertraukomis, arba kai epizodiškai lojo nematydamas žvėries. 0 balų gauna šuo, kuris, matydamas žvėrį, iš viso nelojo. 4. PAKLUSNUMAS Šis bandymas atliekamas prieš darbą urve ir kuo toliau nuo urvo. Šuns paklusnumo bandymą sudaro du darbo elementai : reagavimas į komandas ir vaikščiojimas greta su pavadžiu. Reagavimo į komandas elemento metu yra tikrinamas šuns reagavimas į komandas ir ženklus, kuriuos šeimininkas duoda švilpuku, žodžiu ar gestu. Šunys, kurie nesileidžia pririšami pavadžiu, gauna įvertinimą 0 balų. Žvėries vijimosi atveju šuo privalo grįžti pas šeimininką per 10 minučių. Vaikščiojimas greta su pavadžiu elemento metu šuo turi eiti su neįtemptu pavadžiu prie pat šeimininko kojos ar už jo kojos, apeidamas medžius iš kairės ir iš dešinės. Pagal teisėjų komandą atliekami du smailūs posūkiai į kairę ir į dešinę, du kartus sustojama, keičiamas tempas ir kryptis. Šuo privalo daryti šiuos manevrus kartu su palydovu. 5. REAKCIJA Į ŠŪVĮ Varžybos prasideda nuo šunų reakcijos į šūvį patikrinimo. Šunims, kurie bailiai reaguoja į šūvį, toliau dalyvauti varžybose draudžiama. Jeigu šuns reakcija į šūvį jau buvo tikrinta ankstesnių bandymų metu (šuns šeimininkas registracijos metu pateikia apie tai liudijantį diplomą), reakcija į šūvį gali būti nebetikrinama. Sprendimą dėl kiekvieno atvejo priima varžybų vyr. teisėjas. Toks sprendimas turi būti priimtas prieš varžybų pradžią. URVINIŲ ŠUNŲ DARBINIŲ SAVYBIŲ BANDYMŲ IR VARŽYBŲ TAISYKLĖS 1§ Varžybose gali dalyvauti FCI III ir IV grupės medžioklinių veislių šunys. Bandymo metu dalyvaujantys šunys privalo būti ne jaunesni kaip 9 mėnesių amžiaus. 2§ Darbas urve maksimaliai trunka 10 minučių. 3§ Dalyvaujančių šunų darbo eiliškumas nustatomas burtų keliu. Bandymai atliekami dirbtiniuose urvuose su lapėmis, barsukais, mangutais (toliau lapė). Lapės (po vieną kiekvienam šuniui) leidžiamos į urvą nustatyta tvarka (kaip sunumeruoti narvai). Viena lapė per dieną negali būti leidžiama į urvą daugiau kaip 5 kartus. 4§ Šunų darbas vertinamas žemiau pateiktose nuostatuose remiantis nustatytais koeficientais. Šunims teisėjų komisija suteikia I, II arba III laipsnio diplomus, atsižvelgdama į vertinimo ir gautų balų skaičių, kurių limitai pateikti lentelėje. 5§ Be įvertinimo lieka šunys, kurie: - per minutę po komandos „startas” neįlenda į urvą, - du kartus išlenda iš urvo ir per minutę savarankiškai nepratęsia darbo, - lapės yra išvejami iš urvo, - neatakuoja lapės balsu ir korpusu, - neloja. 6§ Dirbtinio urvo forma ir parametrai privalo būti patvirtinti LKD, urvo savininkas privalo turėti nustatyta tvarka išduota leidimą eksploatuoti urvą. Dirbtinio urvo Katilas Nr.2 ir Katilas Nr.3 dirbtinai siaurinami iki 45 cm. 7§ Prieš pat šuns startą į katilą Nr. 2 įleidžiama lapė (laukimo laikas negali viršyti 5 min.). Teisėjui leidus, vedlys metro atstumu nuo įėjimo landos leidžia į urvą šunį be antkaklio ir pavadėlio. Šeimininkui leidžiama raginti šunį, kol šis įeina į urvą. Šuo privalo per minutę įeiti į urvą ir per grotas (skylėtą pertvarą) minutę aploti lapę, esančią katile Nr.2. Po pakeliama katilo Nr.2 kairiuoji pertvara. Po 15 sekundžių pakeliama katilo Nr.2 dešiniuji pertvara, leidžiant šuniui vyti lapę urvu, vėliau, praėjus katilo Nr. 4 pertvaras, išvaryti lapę iš urvo. Jei šuo anksčiau, prieš 4-tą katilą apsikeičia su lape ir išvaro lapę iš urvo, darbas vertinamas kaip teisingas ir ryžtingas. Jei, priešingai, po susidūrimo su lape, šuo pirmas išlindo iš urvo, laikoma, kad lapė jį išvijo iš urvo. 8§ Jei šuo sugriebia lapę, jo darbas įskaitomas. Asistentai, teisėjui liepus, nedelsdami įsikiša, kad išskirtų gyvūnus. 9§ Lapės persekiojimo laikas matuojamas sekundės tikslumu nuo katilo Nr. 2 dešinės pertvaros atidarymo iki momento, kai šuo išvijo lapę iš urvo( baigė darbą). Šis laikas įrašomas į vertinimo kortelę ir turi lemiamą reikšmę, nustatant šuns užimtą vietą. 10§ Tuo atveju, kai šunys surenka vienodą balų skaičių, aukštesnę vietą lemia: - šuns amžius – jaunesnis prieš vyresnį, - lytis – kalė prieš šunį. 11§ Žvėrių laikymo sąlygos bandymų metu privalo atitikti nustatytas gyvūnų apsaugos įstatymus. (GYVŪNŲ GLOBOS, LAIKYMO IR NAUDOJIMO ĮSTATYMAS, 1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-500.LAUKINĖS GYVŪNIJOS ĮSTATYMAS, 1997 m. lapkričio6 d. Nr. VIII-4980). ERTINIMO AIŠKINIMAI IR NURODYMAI Taisyklingu šuns darbu urve laikomas ryžtingas lapės aplojimas ir varymas, siekiant kuo greičiau užbaigti darbą. Nelaikoma klaida, o laikoma pranašumu, jei šuo lapė išvijo iš urvo - Jei šuo įveja lapę tik į 4-ąjį katilą ir aplodamas siekia ją iš ten išvyti, gali būti apdovanotas daugiausiai tik III laipsnio diplomu. - Šuns, kuris išveja lapę iš 4 katilo, bet nespėja laiku įvyti iš urvo, darbas vertinamas kaip neužbaigtas išvijimas. Toks šuns darbas daugiausiai apdovanojamas II laipsnio diplomu. - I laipsnio diplomus gauna šunys, kurie per taisyklėse nustatytą laiką susidoroja su užduotimi ir kurie surenka deramą balų skaičių. Drąsa Aukščiausią įvertinimą už drąsą gauna šunys, kurie aistringai puola ir aploja lapę per groteles ir kurie, pasikeliant katilo Nr. 2 dangčiams, ryžtingai įvaro lapę atgal į pirmą katilą. Rišlumas Vertinama viso darbo urve metu. Aukščiausią įvertinimą gauna šuo, kuris nuo pradžios iki pabaigos atkakliai dirba urve (šuo iki darbo pabaigos nepraranda kontakto su lape, vejasi ją ir aploja). Darbo stilius Šuo, kuris ryžtingai įžengia į urvą, neapleidžia jo, greitai prieina prie lapės, aploja ją nedideliu atstumu ir greitai išveja – gauna didžiausią įvertinimą šiuose bandymuose. Jei šuo griebia lapę, padėjėjai privalo įsiterpti. Jei šuo neišeina iš tuščio urvo per dvi minutes arba jei apieško ketvirtą, tuščią katilą ilgiau nei pusę minutės, šuns vertinimas už darbo stilių mažinamas vienu balu. Balsas – ritmiškumas, skardumas Ypatingi šuns balso požymiai – ritmiškumas ir skardumas. Vertinami viso darbo urve metu, ypač vertinamas aplojimas, kai lapė yra patalpinama į katilą Nr. 1. Aukščiausią įvertinimą gali gauti šuo, lojantis ritmingai, stipriu ir skardžiu balsu. Jei balsas silpnai girdisi, pauzės dažnos ir ilgos, įvertinimas ne aukštesnis kaip 2 balai. Paklusnumas Šis bandymas atliekamas prieš darbą urve ir kuo toliau nuo urvo. Šuns paklusnumo bandymą sudaro du darbo elementai : reagavimas į komandas ir vaikščiojimas greta su pavadžiu. Reagavimo į komandas elemento metu yra tikrinamas šuns reagavimas į komandas ir ženklus, kuriuos šeimininkas duoda švilpuku, žodžiu ar gestu. Šunys, kurie nesileidžia pririšami pavadžiu, gauna įvertinimą 0 balų. Žvėries vijimosi atveju šuo privalo grįžti pas šeimininką per 10 minučių. Vaikščiojimas greta su pavadžiu elemento metu šuo turi eiti su neįtemptu pavadžiu prie pat šeimininko kojos ar už jo kojos, apeidamas medžius iš kairės ir iš dešinės. Pagal teisėjų komandą atliekami du smailūs posūkiai į kairę ir į dešinę, du kartus sustojama, keičiamas tempas ir kryptis. Šuo privalo daryti šiuos manevrus kartu su palydovu. Reakcija į šūvį Varžybos prasideda nuo šunų reakcijos į šūvį patikrinimo. Šunims, kurie bailiai reaguoja į šūvį, toliau dalyvauti varžybose draudžiama. Jeigu šuns reakcija į šūvį jau buvo tikrinta ankstesnių bandymų metu (šuns šeimininkas registracijos metu pateikia apie tai liudijantį diplomą), reakcija į šūvį gali būti nebetikrinama. Sprendimą dėl kiekvieno atvejo priima varžybų vyr. teisėjas. Toks sprendimas turi būti priimtas prieš varžybų pradžią. Daugiau skaitykite: http://jagdterjeras.lt/taisykles.php
  23. Skelbiama išankstinė registracija urvinių šunų bandymams su lape, kurie vyks 2012 m. gegužės 5 d. Rokuose, Klaipėdos rajonas (baras "LAPLANDIJA"). Registracija el. paštu: bandymai@jagdterjeras.lt arba mob. tel. 867962603. Starto mokestis 50 litų. Bandymų pradžia- 9:30. Šunys gali dalyvauti šiose bandymų rūšyse: Urvinių šunų įgimtų savybių bandymai; Urvinių šunų darbinių savybių bandymai. Bandymų taisykles Bandymams teisėjams FCI nacionalinės kategorijos teisėjai V. Zakaras, D. Noreika, V. Freigofas. Urvinių šunų bandymų ir varžybų registracijos anketa anketa.doc
  24. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Sūduvos medžiotojų sąjunga ir Lietuvos medžiotojų sąjunga "Gamta" gegužės 19 d. rengia 2012 m. pavasarinius vižlų ir mažųjų veislių įgimtų savybių bandymus. Bandymai vyks Marijampolės raj. medžiotojų klube "Tauras" ties Liudvinavu. Šiuos bandymus reglamentuoja "Vižlų pavasarinių bandymų taisyklės" ir "Mažųjų veislių įgimtų savybių bandymų taisyklės". Registracija išankstinė. Registracija el. paštu: lmzdkinologija@gmail.com Registruojantis į šiuos bandymus būtina pateikti užpildytą registracijos anketą, kilmės dokumentų kopiją, kurioje įrašytas šuns savininkas ir jo adresas, LŠVK Nr. (tik Lietuvos piliečiams), registracijos apmokėjimo kvito kopiją. Visus reikalingus registracijai dokumentus būtina atsiųsti kartu. Bandymuose gali dalyvauti tik skiepyti šunys! Registracijos mokestis: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Lietuvos medžiotojų sąjungos "Gamta" nariams (turi būti pateikta medžiotojo bilieto kopija su sumokėtais mokesčiais) - 40 Lt; Lietuvos kinologų draugijos nariams - 80 Lt; Ne Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos ir Lietuvos kinologų draugijos nariams - 160 Lt. Registracijos mokestį prašome pervesti: LIETUVOS MEDŽIOTOJŲ IR ŽVEJŲ DRAUGIJA, įmonės kodas 191904126, A.s. LT 61 7044 0600 0030 3968, AB SEB VILNIAUS BANKAS, banko kodas 70440, SWIFT CBVILLT2X. Registracijos mokestis grąžinamas tik neįvykus bandymams arba žuvus šuniui. Kitais atvejais registracijos mokestis negrąžinamas. Šunų registracija nekeičiama ir neanuliuojama. Bandymų teisėjai: FCI tarptautinės kategorijos teisėjas A. Kuleša; Nacionalinės kategorijos teisėjai V. Lakneris, G. Petelis, K. Petelis, S. Papečkis, L. Padolskis, E. Sakalauskas.
  25. LMZD

    Medžioklės trofėjai

    Medžioklės trofėjai Tinkamas medžioklės trofėjų paruošimas, kolekcionavimas ir eksponavimas parodose yra svarbi medžioklės kultūros dalis. Iš medžioklės trofėjų galima spręsti apie medžiojamųjų gyvūnų populiacijų ir jų gyvenamosios aplinkos būklę, o parodų kataloguose registruoti trofėjų vertinimo duomenys turi išliekamąją vertę. Nuo 1967 metų Lietuvos medžiotojai reguliariai organizuoja ir dalyvauja įvairaus rango medžioklės parodose. Iki šiol Lietuvos medžiotojų trofėjai buvo eksponuoti penkiose parodose Maskvoje, nacionalinėje parodoje Estijoje, vienuolikoje Pabaltijo šalių ir vienuolikoje aukščiausio rango tarptautinių parodų. 1992 metais Kaune įvyko tarptautinė medžioklės paroda „Medžioklė ir gamta", o 1984, 1997, 2003 ir 2006 Vilniuje, Klaipėdoje ir Trakuose - respublikinės parodos. 1998 metais Vilniuje organizuota paroda „Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje", įvyko kelios regioninės ir rajoninės medžioklės trofėjų parodos. Pagal parodų katalogus 1997 metais sudarytas pirmasis Lietuvos medžioklės trofėjų rejestras, kuriame buvo užregistruota per 4000 medžioklės trofėjų, įvertintų medaliais pagal Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) sistemą. Antrasis rejestro leidinys (2002 m.) papildytas daugiau kaip tūkstančiu trofėjų, o šiame Lietuvos medžioklės trofėjų rejestre užregistruoti 6898 trofėjai, jų tarpe nemažai egzotinių, įgytų medžiojant mūsų medžiotojams visuose kontinentuose. medziokles trofeju rejestras 2011.pdf medziokles trofeju rejestras 2011.pdf
×