Jump to content

Žurnalas Medžiotojas

Moderatoriai
  • Content Count

    35
  • Joined

  • Last visited

Community Reputation

3 Neutrali reputacija

About Žurnalas Medžiotojas

  • Rank
    Užkietėjęs narys

Profilio informacija

  • Lytis
    Slapta
  1. Lokys – Lietuvos miškų senbuvis ir svečias Galingiausias Europos kraštų plėšrūnas – tik retkarčiais beužklysta į Lietuvos girias. „Meškų akademija“ garsėjusiame krašte šių paslaptingų, gudrių, o retsykiais ir pavojingų gyvūnų, nebeliko. Tačiau aplink Lietuvą jų esama visose šalyse, tad susitikimai su „tranzitu“ per kraštą pėdinančiais lokiais yra ir, matyt, liks nuolat mus ištinkantis įvykis Nusistovėjusi nuomonė, kad paskutinė Lietuvos meška sumedžiota 1883 m. Gudų girioje prie Musteikos kaimo. Apie tai yra rašęs prof. Tadas Ivanauskas. Ją sumedžiojo nuo karinės tarnybos besislapstantis bitininkas Motiejus Miškinis. Kiti šaltiniai remiasi XX a. pradžioje buvusio Vilniaus medžiotojų draugijos pirmininko B. Sventažeckio pateikta informacija, kur teigiama, kad dvarininkas Vitoldas Vagneris Rūdininkų girioje 1885 m. yra pašovęs lokį, kurį jau negyvą vėliau surado piemuo. Faktas tas, kad XIX a. antroje pusėje dabartinės Lietuvos teritorijoje meškų jau neliko ar jų pasitaikydavo labai retai, galbūt, kaip ir dabartiniais laikais, užklystančių iš didesnių kaimynystėje stūksančių girių. Dvi Gudų girios pusės. Visgi, anapus sienos, kita tos pačios Gudų girios puse (Baltarusijos arba Gudijos teritorija) keliaujantys meškinai, vargu ar jau tokie svetimi Lietuvos kraštui, kad tik svečiais vadintini? Skirtingai nei stumbrų, kurie buvo beveik išnaikinti ir jų populiaciją teko atkūrinėti iš keliasdešimties zoologijos soduose bei keleto Belovežo girioje išlikusių individų – Lietuvos meškų populiacijos tęsėjos gyvuoja Gudijos miškuose, apie 30 jų gyvena Belovežo girioje. Retkarčiais gauruotosios užsuka pasižvalgyti ir į jų senesniaisiais laikais apgyvendintus arealus mūsų šalyje. Baltarusiją „puola“ Lietuvos meškos Gudijos kraštų meškos nemažai dėmesio sulaukė šių metų pavasarį, kai vienos jų pėdsakus tarp Lavoriškių ir Buivydžių aptiko Lietuvos valstybinės sienos apsaugos pareigūnai. Pasidomėjus, ką apie šias meškas yra girdėję anapus sienos gyvenantys gudai, paaiškėjo įdomių detalių. Baltarusijos spaudoje pavyko užtikti netgi sensacingų žinučių apie meškų nuotykius prie Lietuvos sienos, kaip ir patarimų, ką daryti jas sutikus. Tačiau, daugumos apie pasienio meškas pasakojusiųjų nuomonė vienu aspektu sutapo – beveik be išimčių tvirtinama, kad meškos į Baltarusijos miškus ateina iš.... Lietuvos! Tarkim, 2010 m. meškų pėdsakai buvo pastebėti ties Graužiškių kaimu (apie 2 km nuo Lietuvos sienos). Vietinių medžiotojų nuomone, viena iš šių meškų žiemojo vietiniuose miškuose, o štai antroji, veikiausia,žiemai buvo apsistojusi Lietuvoje. „Mūsų meškos tikriausiai ateina iš Lietuvos <...> Praeitais metais mūsų miškuose atsirado 2 lūšys. Viena iš jų irgi atėjo iš Lietuvos, jos pėdsakus matė pasieniečiai prie Klevicos kontrolinėje pasienio juostoje, kita bus atėjusi iš Voložino rajono“, – pasakojo Ašmenos medžiotojų vadovas. Galima pajuokauti, kad pas gudus „demokratija, meškos, lūšys ir visas kitas blogis“ ateina iš Lietuvos, tačiau abejoti pasienio rajone medžiojančiųjų profesionalumu, nemokėjimu skaityti „gamtos rašto“– žvėrių pėdsakų, lyg ir nėra priežasčių. Matyt, jei mūsų medžiotojai imtų šiems žmonėms (kaip ir kitiems Lietuvos pasienyje gyvenantiems gudams) aiškinti, kad „Lietuvoje meškų nėra, jos į Lietuvą užklysta iš Baltarusijos“, liktume nesuprasti ir tesukeltume atlaidžią jų šypseną... Paskutinės Lietuvoje sumedžiotos meškos pėdsakais Apie Biržų rajone sumedžiotą mešką užsiminė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas. Anot medžioklės ir gyvūnijos žinovo, jis yra matęs seną, sovietinių laikų Biržų rajono laikraštį, kuriame užfiksuoti šalia meškos nusifotografavę medžiotojai. Panašu, kad ten buvo rašyta apie vietinį įvykį. Paieškojus informacijos ir šios istorijos liudininkų rastas neįtikėtinas dalykas – ne tik informacija, liudininkai, medžioklės dalyviai, bet ir pati meška. Suprantama, meška buvo sumedžiota, tad Biržų miškuose besutiktum tik jos tolimų ar artimų giminaičių, bet yra paskutinės Lietuvoje sumedžiotos meškos iškamša. Meškos medžioklė prie Kvetkų Meška buvo sumedžiota Biržų rajone, šalia Kvetkų miestelio, Roviškėlių miške 1988 m. rugpjūčio mėn. Į medžiotojus kreipėsi vietiniai gyventojai skųsdamiesi, kad atklydusi meška išgainiojo karvių bandą ir išgąsdino melžėjas. Pamanyta, kad meška gali būti ligota, pavojinga žmonėms, tad nuspręsta ją sumedžioti. Tuometinis Biržų medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Antanas Dauguvietis kreipėsi į Respublikinį gamtos apsaugos komitetą Vilniuje, gavo leidimą ir skubiai išvyko į vietovę, kur gauruotoji buvo pastebėta. Be A. Dauguviečio medžioklėje dalyvavo Algimantas Jankauskas, Narvydas Abazorius bei į pagalbą pasikviesta medžiotojams retkarčiais patalkinanti varovė Zina Ruplėnienė su keliais šunimis. Anot N. Abazoriaus, Zinos šunys nebuvo medžioklinių veislių grynakraujai, labiau „lenciūginiai“, tačiau puikiai pasitarnaudavo medžiotojams surasdami ir išgindami žvėris. Medžiotojo rankose buvo vokiškas graižtvinis „Mauzer“ karabinas, gerai prisitaikęs jis paleido šūvį į žvėrį. Iššovė ir N. Abazorius iš lygiavamzdžio šautuvo. Meška buvo kliudyta ir suklupo. Anot V. Jankausko, nors žvėris nebuvo didelis, tačiau jos galia jautėsi – jau pašauta, gindamasi nuo šunų švaistėsi priekinėmis letenomis taip, kad kliudyti žemės kupstai skraidė 30 m. spinduliu. Antru, iš to paties karabino paleistu šūviu žvėris buvo nuramintas. Meškos pripėduota Paskutinė žinia apie meškas Lietuvoje – 2011 m. Vasarą rasti meškos pėdsakai ties Lavoriškėmis. Prieš tai medžiotojai meškų pėdsakų yra užtikę ne vieną kartą. Sykį, netgi šalia Vilniaus, netoli Verkių kolektyvinių sodų. 1996 m. Zarasų rajone, šalia Švento ežero ant smėlėto keliuko trečiametės meškos pėdsakus aptiko praktiką atlikę Vilniaus universiteto zoologai. Jų vadovas dr. Egidijus Bukelskis sužinojo, kad tuomet meškos pėdsakus Gražutės miške matė ir vietinis eigulys. E. Tijušo nuomone, pagal pastebėtų ženklų seką bei laiką, galima spėti, kad ties Verkiais (1994 m.) rastų pėdsakų savininkė bus užsukusi iš Baltarusijos, padariusi lankstą Lietuvos miškais, tikriausiai juose peržiemojusi, ir pavasariop vėl pasitraukusi į Baltarusijos miškingesnes vietoves, kadangi dar tų pačių metų rudenį prie Baltarusijos pasienio mešką buvo sutikęs vietinis girininkas, o pavasarį tų vietovių medžiotojai sulaukė ūkininko skundo, kad keistas žvėris apdraskė jo karvę. Buvo palikti nagų dryžių pėdsakai išilgai karvės nugaros – taip gyvūnus apdraskyti galėjo tik meškos. Saugoma nuo 2000 m. Nuo 2000 m. meška įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, už jos sumedžiojamą gresia 50 000 Lt bauda. Kodėl nebuvo įtraukta anksčiau – atviras klausimas. Kadangi bene per visą XX a. vyravo nuomonė, kad paskutinė meška sumedžiota 1883 m. dabartinės Baltarusijos pasienyje, matyt, ir nesvarstyta Lietuvos saugotinoms rūšims priskirti gyvūną, kurio Lietuvoje nėra. Tačiau, kaip rodo pavyzdžiai, toks požiūris nebuvo šiam Lietuvos girių simboliui palankiausias. Stiprūs, vikrūs ir gudrūs Nors iš pažiūros lokys atrodo nepaslankus žvėris, iš tiesų jis vikrus ir greitas gyvūnas, galintis bėgti 30–40 km/h greičiu, o įsibėgėjusio žvėries šuoliai siekia 8 m. Dėl jėgos ir vikrumo meška lengvai gali nudobti šerną, briedį, elnią ar stirną. Retkarčiais užpuola naminius gyvūnus – avis, karves. Nudobęs gyvūną, jį stengiasi nutemti į saugesnę vietą, apsistoja netoliese ir kurį laiką grobiu maitinasi. Meškos susilaukia 2, retai 1 arba 3 ir labai retai 4 jauniklių, juos kas antri metai atsiveda sausio–vasario mėn. Palikuonių susilaukia tik 30–40 % brandžių patelių, todėl ir esant didesnei žvėrių populiacijai lokių greitai nepagausėja. Lokiukai su meška išbūna iki 1,5 m. amžiaus, t. y. iki kitų metų šiltojo sezono. Atsiskyrimas susijęs su išlikimo instinktu, kadangi rujojantys patinai neretai mažesnius gentainius sudrasko, todėl artėjant rujos laikotarpiui antramečius jauniklius lokė išveja. Lokys labiausiai gerbiamas medžioklės trofėjus. Tačiau sumedžioti šį žvėrį nėra paprasta. Reikia ne tik išmanyti jo elgseną, taikliai šaudyti, tačiau ir turėti drąsos. Pataikyti reikia į galvą ar tiksliai į krutinę, nes net sunkiai sužeistas žvėris gali būti labai pavojingas. Lokys – sumanus žvėris, intelektu jis mažai nusileidžia beždžionėms. Tai patvirtina faktas, kad lokiai lengvai prijaukinami, pripranta prie žmogaus, greitai dresuojami, jie mėgstami cirkų žvėrys, tampa publikos numylėtiniais. Visoje Europoje buvo pagarsėjusi Lietuvos didikų XVII a. Smargonyse įkurta „Meškų akademija“, kur gyvūnai buvo ruošiami viešiems publikos pasirodymams. Pilną straipsnį galite rasti prisegtuke. MM-112-lokys.pdf
  2. Niežuotos lapės Susidūrę su išsekusia ir nuplikusiu kailiu lape labai neišsigąskite, ji pasiutlige tikriausiai neserga. Tačiau lapes puola kitokios ligos – niežai, kuriuos sukelia žvėris apnikusios erkės. Jos kelia pavojų ir žmonių bei naminių gyvūnų sveikatai, tad reikėtų sergančias lapes naikinti ir pasirūpinti, kad liga neplistų. Praėjusi žiema buvo kaip reta ilga, sniegas, iškritęs dar gruodžio pradžioje, neištirpo, nuolat pažeriamos naujos jo porcijos padengė miškus ir pievas stora danga. Kai kur žvėrys nebeatsikasdavo iki pašarų, jiems buvo sunku judėti, o stirnos nebegalėjo pabėgti net nuo lapių. Tik lapės, kiškiai, na dar kiaunės gyveno įprastą žiemos gyvenimą. Kiškius iki pašarų „pakylėjo“ sniegas, lapės neklimpdamos ir nenuilsdamos ieškojo kritusių žvėrelių, o kur buvo plonesnė sniego danga, jos be vargo iš po sniego išsitraukdavo nieko nenujaučiančią pelę ar pelėną. Nušiurusi, bet nepasiutusi Žinoma, gamtoje visko pasitaiko, tad nenuostabu, kad gali kilti ligų epidemijos, pagaliau, dar prieš kelerius metus nieko nestebino slampinėjančios pasiutlige sergančios lapės ar mangutai. Tačiau pastaraisiais metais šalyje buvo vykdoma efektyvi pasiutligės prevencijos priemonė – oralinė vakcinacija. Jos naudą pajutome labai greitai – pasiutligės atvejų sumažėjo dešimteriopai. Todėl nieko nuostabaus, kad pradėjo gausėti lapių, mangutų, o šiuos gyvūnus puola įvairios kitos ligos. Viena tokių ligų – niežai. Niežams plisti praėjusią žiemą sąlygos buvo tikrai palankios: lapės toli migravo, sningant ar pučiant stipriam vėjui daug laiko praleisdavo urvuose, kur susitikdavo jau apsikrėtusių gyvūnų ar tame urve anksčiau pabuvojusių žvėrelių ir „palikusių“ užkratą – niežinę erkę, – taip liga plito vis plačiau. Primename, kad radus ar sumedžiojus niežais sergančią lapę ją būtina atsargiai (su guminėmis pirštinėmis) įdėti į polietileninį maišą ir išmesti į atliekų duobę pirminio žvėrių dorojimo aikštelėje. Taip užkirstume kelią tolesniam ligos plitimui. Pilną straipsnį galite rasti prisegtuke. MM-107-niezuotos-lapes.pdf
  3. Medžiojamieji paukščiai Bronius Kačkus. "Medžiotojas ir meškeriotojas" 2011 m. Nr. 4 Rugpjūtį ir rugsėjį medžiotojai pasklinda po miškus, pievas, prie upių ir vandens telkinių. Skardena medžioklės ragai, aidi šūviai, girdisi šunų balsai – prasideda didysis paukščių medžioklės sezonas. Anksčiausiai, rugpjūčio 15 d., prasideda ančių medžioklės sezonas. Po to – fazanai, laukiai, žąsys, slankos, kurapkos. Laukinių paukščių medžioklė – nepakartojama, labai romantiška, subtili, reikalaujanti įgūdžių ir gerai dresiruotų šunų. Kai kuriuose kraštuose, pvz. Italijoje, šios rūšies medžioklės yra labai mėgstamos, netgi prioritetinės kitų medžioklės rūšių atžvilgiu. Ančių medžioklė Lietuvoje labiausiai mėgstama ančių medžioklė. Rugpjūčio mėnesio viduryje, dar saulei nepatekėjus, pajuda šalies medžiotojai: kas prie ežerų, kas prie upių, marių, jūros ar kitų vandens telkinių. Ankstyvą rytą antys grįžta iš laukų, kuriuose jos intensyviai maitinasi prieš išskrisdamos į šiltesnius kraštus. Lietuvoje žiemoja tik nedidelė jų dalis. Grįžę iš maitinimosi vietų antys slepiasi nuo priešų melduose, žolėse ar kitose slėptuvėse. Jos labai gerai mato ir girdi, todėl medžiotojams tenka gerai pasislėpti. Medžiojama ir vakarais – kai antys ruošiasi skristi maitintis. Didžiosios antys skrenda gana greitai, todėl tenka susikaupti ir laiku paleisti šūvį. Sezono pradžioje nemaža šūvių lekia pro šalį, tik į pabaigą medžiotojai „prisišaudo“. Didžiausias malonumas, jei laimikis nukrenta ant kranto, greta medžiotojo, arba jį atneša šeimininkui norintis pasitarnauti ištikimas pagalbininkas – šuo (net jei ir nesupranta, kad laimikis – ne visiškai jo nuopelnas). Vėlyvą rudenį pradeda skristi antys iš šaltesnių kraštų. Tai vadinamosios „šiaurinės“ antys. Jos stambesnės ir puošnesnės. Ypatingai puošnūs gaigalai – jų krūtinės pasižymi ryškių, sodrių spalvų margumu. Didžiosios antys priskiriamos prie stambiųjų medžiojamųjų paukščių. Jų reikšmė medžioklės ūkiui didelė. Didžiųjų ančių sumedžiojama 14 000–14 500 per sezoną. Gaigalai sveria 1,1–1,4 kg, o patelės apie 1 kg. Antienos kepsniai labai praturtina ir papuošia medžiotojo stalą, jau nekalbant apie medžioklės malonumą. Laukiena Laukys, vandeninių vištų būrio paukštis, dažnai sutinkamas mūsų vandenyse. Visas paukštis juodos matinės spalvos, tik papilvė – pilko atspalvio, kojos su plaukiamosiomis plėvelėmis. Spalį jie išskrenda į žiemavietes. Laukiai sveria 0,5–1 kg. Medžiojami nuo rugsėjo 15 iki gruodžio 15 d. Pagal sumedžiojamų paukščių kiekį laukiai užima 3 vietą po ančių ir fazanų. Daugiau skaitykite: 2011 m. Nr. 4 "Medžiotojas ir meškeriotojas" Receptai: http://www.gunstalk....riena-receptai/
×
×
  • Create New...