ŠAUDYMO POZICIJOS, JŲ TECHNIKA

[Edvardas 240]

ŠAUDYMAS GULOM
Tai pagrindinis šaudymo būdas naudojamas pradedančiųjų mokymui. Metodas suteikia labai didelį, beveik absoliutų ginklo stabilumą. Šaudant gulom, šaulys guli ant pilvo, ir kad kūnas mažiau svyruotų į dešinę - kairę, kojų keliai prispausti prie žemės. Kulnai tvirtai prispausti prie žemės, vienas nuo kito atstumu 1,5 karto plačiau pečių pločio. Kulnai kovinio šaudymo metu, privalo būti prispausti prie žemės. Tokiu būdų šaulys daugiau liečiasi su žeme, atitinkamai ir didesnis atramos plotas. Kūno pozicija šaudant gulom, turėtų būti lygi, be įtampos ir be sulinkimų palei stuburo ašį. Visa tai sukelia nereikalingą raumenų įtampa, ir sutrikdo rankų padėtį, pasunkėjęs kvėpavimas padidina kulkų sklaidą. Jeigu šaulys nori pakoreguoti šaudymo kryptį, jis tai daro perkeldamas kojas kairėn - dešinėn.
Šaulio krūtinės ląsta pakelta tiek, kiek reikalauja atramos aukštis ir šiuo atveju šaulys remiasi kaire alkūnę, nesvarbu kokią padėtį užima kairės rankos plaštaka. Yra du būdai, šaudant nuo peties. Pirmas, kai šautuvas laisvai guli ant atramos, o kairės rankos plaštaka buožę prilaiko prie peties, suteikdama atraminę padėtį prie peties (nuotrauka 1). Rekomenduojama pradedantiesiems. Šauliai, kurie turi atidirbtus taikymosi ir gaiduko nuleidimo įgūdžių, šaudo prilaikydami šautuvo buožę kaire ranka (paveikslėlis 2). Bet kuriuo atveju, jūs negalite dėti šautuvą tiesiogiai ant kietos atramos. Tarp atramos ir šautuvo turi būti padėta kas nors minkšto - pirštinė, kepurė, striukė ir t.t. Priešingu atveju, esant atatrankai, ginklas bus pametėtas ir nukreips kulką į viršų, ir pakankamai toli. Labai svarbu tinkamai naudoti atramą (brustverą) ginklui. Siekiant nustatyti atramos poveikį, bandytojas N. M. Filatovas atliko didelį eksperimentų skaičių. Buvo imamos įvairaus kietumo medžiagos (akmenys, durpės, gruntas), buvo keičiamos atramų (brustvero) vietos. Vidutiniai eksperimentų rezultatai šaudant gulom 100 metrų atstumu yra parodyta lentelėje 1.

Foto 1. Tarpiklis virš brustvero šaudant gulomis, „iš kulkosvaidžio“.

Foto 2. Tarpiklis virš brustvero šaudant gulomis, „iš šautuvo“.
Lentelė 1

 

 

Kaip jau buvo minėta, šaulio krūtinės ląsta pakelta ir korpusas remiasi iš esmės kaire alkūne, jei šaulys šaudo prilaikant buožę, remiasi tolygiai ant abiejų alkūnių tada šaulys kaire ranka palaiko buožę teisingoje padėtyje. Kaip matyti iš lentelės, šautuvo aukščio pakeitimas, atramų vietų keitimas ir jų taikymo įvairiose srityse, gali būti lemiamas. Be kita ko šis reiškinys pastebimas, šaudant ne tik iš kovinių šautuvų, bet ir iš mažo kalibro šautuvo. Visais atvejais, naudojant labiau kietą atramą, šautuvo atatranka padidėja. Aukščio skirtumas, esant arčiau šovinių dėklo ar toliau nuo jo, prie vamzdžio žiočių ir yra 7-8 cm.
Ugdymo procese, šaudymo su atrama metodai yra vertingi tuo, kad ramioje būsenoje šaulys greičiau įgyja reikiamus įgūdžius prisitaikyti ir paspausti gaiduką. Ir net patyrę šauliai nevengia to, kad laikas nuo laiko grįžta prie šaudymo su atrama. Kodėl jie tai daro? Jei žmogus ilgai šaudo be atramos - stovėdamas, priklaupus arba gulom, naudojant diržą, tai šaudant su atrama staiga pasirodo, kad piršto veiksmai spaudžiant gaiduką tapo įprasti ir todėl yra nepastebimi. Savo nuostabai šaulys gali pastebėti, kad jis trūkčioja gaiduką, arba net traukia į šoną. Žinant savo klaidas, galima jas ištaisyti.
PRIE PETIES
Norint palaikyti stabilumą šaudant, atrama turėtų būti vienoje konkrečioje vietoje ir turėti nuolatinį kietumą artimą rankos kietumui. Šautuvo atramos vieta turi atitikti kairės rankos, laikančios šautuvą vietą, kai šaudoma be apatinės atramos. Todėl kietą atramą rekomenduojama padengti susuktą milinę, velėną arba kuo nors minkštu. Šaudant, paėmus kaire ranka ginklo uoksą, šaulys fiksuoja jį ir prispaudžia prie minkštos atramos. Atkreipkite dėmesį, kad kairė ranka su pirštinę (nuotrauka 2). Tai yra būtina, kad pirštinė sumažintų rankos pulsaciją ir neveiktų ginklo.

Buožė prie peties turi būti tvirtai prispaudžiama. Atatranka tiek automatiniuose šautuvuose, tiek kituose yra didelė ir apčiuopiama. Jei buožė tvirtai prispaudžiama prie peties, šautuvas stipriai stumtels atgal. Stumtels, bet ne trenks. Bet jei buožė nėra prispausta, tai trinktelės ir gana smarkiai. Atremti buožę į petį šaudant, reikia peties duobutėje t.y. ne į dešinę, nei į kairę. Negalima pridėti buožės ir pernelyg žemai; atatrankos metu ginklas gali atšokti atgal ir taikikliu pataikyti į nosį. Tokie atvejai yra dažni tarpe naujokų. Per aukštai laikyti buožę taip pat nėra būtina - tai nepatogu. Buožė turi būti atremiama nei per aukštai nei per žemai.
Tinkama šautuvo atrama į petį turi didelę įtaką tiksliam pataikymui į taikinį. Jeigu buožė remiasi į petį viršutinę dalimi, pataikymas į taikinį pažemėja, o jeigu apatinę - paaukštėja. Todėl buožės padėtis turi būti pastovaus aukščio. Kilnoti buožę aukštyn -žemyn "žaisti" negalima - tokiu atveju matome aukštėjančią kulkų sklaidą. Reikia nuolat treniruotis, lavinti ginklo laikymo įgūdžius.
Būna (ir gana dažnai), kad neteisingas buožės atrėmimas į petį (paprastai per žemai) lemia kulkų sklaidą ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai. Tas reiškinys paaiškinamas tuo, kad šaudant, vibracija pakeičia atramos tašką, dėl to vibracija dar labiau sustiprėja. Todėl teisingai atrėmus buožę į petį, sklaida atsistato, tarsi nieko nebūtų įvykę. Šūvio metu, jeigu yra alkūnės plačiai išsidėsčiusios, sutrinka šautuvo stabilumas. Todėl šaulys per daug įsitempia ir pavargsta. Jeigu alkūnės arti viena kitos, - krūtinės ląsta suspaudžiama ir apsunkina kvėpavimą. Visa tai pablogina šaudymo kokybę. Kai kurie šauliai nuolat keičia kairės alkūnės padėtį, todėl kulkos lekia aukštyn ir žemyn.
Dažnai naujokai, dėl šūvio baimės, instinktyviai pakelia petimi šautuvo buožę, todėl nukrypimai būna į kairę ir žemyn. Į tą pačią pusę kulkos lėks ir tada, jeigu naujokas smarkiai "užguls" buožę skruostu. Taip atsitinka, kai dėl šaudymo baimės naujokas, spaudžiant gaiduką, instinktyviai atitraukia skruostą, ir tai daro anksčiau, negu smogiklis smogs į kapsulę ir suveiks parako užtaisas. Tad kulka lekia į dešinę.

ŠAUDYMAS BE ATRAMOS, PANAUDOJANT ŠAUTUVO DIRŽĄ

Tokiam šaudymo būdui vietoj atramos naudojamas diržas - paprastas kariško ginklo diržas. Toks šaudymo būdas skiriasi nuo šaudymo su atrama. Žinoma, nėra gruntinės arba konstrukcinės atramos. Šautuvo diržas, vaidinantis kombinuotos vaidmenį, apglėbia šaulio ranką tarp alkūnės ir peties.

Šautuvo diržo ilgis parenkamas toks, kad būtų įtemptas ir ginklo svoris tektų jam (nuotrauka 3, 4 - iš dešinę ir iš kairę). Įsižiūrėkite į šias nuotraukas. Ginklo svorio centras tenka kairei rankai. Taigi, bendra paremtis tenka kairės rankos alkūnei. Ginklas, natūralu, traukia į priekį nuo šaulio. Bet nutraukti neleidžia diržas permestas per ranką aukščiau alkūnės (2 nuotraukoje 4, 3). Jeigu diržas per ilgas ginklas bus išsikišęs į priekį, jei bus per trumpas, remsis į petį ir neatitiks šautuvo padėties šaudymui.

Sulenktomis rankomis su įtemptu optimalaus ilgio diržu, parinktu konkrečiam šauliui, šautuvas gali "laikytis" kad ir dvi valandas nejudėdamas kaip su atrama. Diržo tvirtinimas yra atskiras (nuotrauka 4 , 3). Galime naudoti gamyklinį diržą su tvirtinimu, permetus per alkūnę ir pritaikius ilgį. (nuotrauka 5). Šiuo atveju, kaire ranka laikom šautuvą, suimant už griovelių uokse.  
 

 

Nuotr. 3. Padėtis šauliui gulint su diržu:
1 – ginklo svoris tenka įtemptam diržui; 2 – diržas permestas aukščiau alkūnės; 3 – diržo tvirtinimo mazgas

Nuotr. 4. padėtis gulint su diržu:
1 – šautuvo svoris tenka įtemptam diržui; 2 – diržas permestas ir įtemptas aukščiau alkūnės;
3 – diržo tvirtinimo mazgas

Nuotr. 5. Ginklo diržo panaudojimas, šaudant gulom:
1 – uokso grioveliai;
2 – šautuvo laikymo svorio centro vieta

Nuotr. 6. Šaudant gulom su diržu, laikančios rankos alkūnė privalo būti po šautuvu; 
1 – kairės alkūnės padėtis

Pasirodo, tik tokia parengtis yra teisinga, tačiau ji turi savo nepatogumų. Pažiūrėkite, koks griežtai 90° kampas, ir kaip vertikaliai laikomas šautuvas kairiąja ranka (nuotrauka 6). Štai taip ranka ir laikoma šaudant, nenukrypstant į dešinę arba į kairę. Tai yra nepatogu ir net skausminga. Kad rankai tokiu būdu būtų lengviau prilaikyti šautuvą, pagal šaulio pojūtį diržas gali būti atleidžiamas arba sutrumpinamas. Nuokrypis nuo vertikalios linijos negalimas - į kuria pusę, nukryps ranka, ten bus ir sklaida.
Šautuvai yra subalansuoti taip, kad atrama turi visiškai atitikti kairės rankos atramą. Vieta, kur paimamas kaire ranka šautuvas, visada turi būti arti svorio centro. Ant šautuvų ši vieta pažymėta įdubimais, (nuotraukoje 5). Ties ta vieta kaire ranka stipriai suimame uoksą. Kaip matote nuotraukoje, kairioji prilaikančioji ranka - su pirštine. Kaip jau minėta, pirštinė sugeria pulso vibraciją - be paminkštinimo, ji tampa labai pastebima. Šauliai - sportininkai ant kairės rankos užsimauna kailines kumštinės pirštinės kailiu į vidų.
Šautuvą kairėje rankoje reikia laikyti ne ant pirštų, o ant delno, kuris turi būti pasuktas į dešinę keturiais pirštais. Šiuo atveju, šautuvas yra prilaikomas kairės rankos nykščiu iš kairės, o kitais keturiais - iš dešinės. Jei šautuvas yra ant pirštų delno šone, tai lemia jo "griuvimą" į dešinę. Ta pačia kryptimi vyks trūkčiojimai.
Jei kairės rankos alkūnė, kuri atlaiko pagrindinį šautuvo svorį ir pakeltą krūtinę, pernelyg atkišta į priekį, šautuvo vamzdis pakyla. Jei jis yra traukiamas atgal, jis nusileis. Taigi, šaulys pats pasirenka geriausią poziciją. Kadangi kairioji alkūnė yra tiesiai po šautuvu, o buožė prispausta prie peties, tai krūtinės ląsta natūraliai pasikelia. Pagrindinė atrama, kaip jau minėjau, yra kairės rankos alkūnė, dešinės rankos alkūnė prilaiko krūtinės ląstą dešinėje pusėje, tačiau svoris yra mažesnis, nei ant kairės alkūnės. Šautuvas prilaikomas tik kairę ranka ir jokiu būdu ne dešinės rankos plaštakos ir riešo pastangomis. Priešingu atveju, vyks nekontroliuojami horizontalūs trūkčiojimai.
Dėl anksčiau nurodytų priežasčių, kampas tarp ginklo ašies ir šaulio ašies, pagal stuburo ašį didėja (nuotrauka 7). Šis kampas yra didesnis, nei šaudant su atrama. Tai natūralus reiškinys, ir šauliai paprastai taip ir šaudo, pasukant korpusą ir kojas į kairę, šaudymo krypčiai. Nuotraukoje 8, parodytas įprastas, natūrali parengtis šaudymui gulom su diržu. Kai tam tinkamai pasirengta, atsiremta kaire alkūne, esančia tiesiai po šautuvu, šaulys neturėtų "virsti į kairę ar į dešinę. Šiuo atveju, dešinė alkūnė yra toliau nuo šaudymo plokštumos, į dešinę nuo buožės, ir krūtinės ląstai, čia įtaka nedidelė. Todėl kairė alkūnė (taip ir stengiasi pasukti į kairę, o šautuvą į dešinę), pasislenka į kairę, o korpusas linksta į dešinę, ir dešinei alkūnei tenka didesnis krūvis. Šiuo atveju, dešinė ranka savo ruožtu prisijungia prie šautuvo laikymo. Dėl šito šautuvas pradeda "plaukioti" skersai ir "mėtyti" kulkas į dešinę ir į kairę.

Nuotrauka 7. Padidintas kampas tarp šautuvo ašies iki vamzdžio ir šaulio stuburo.
Vaizdas iš viršaus ir iš nugaros

Nuotrauka 8. Įprasta parengtis, šaudant gulomis su diržu.
Instruktuojantys pradedančiuosius šaulius instruktoriai apie tai žino, todėl nuolatos jiems padeda vykdyti teisingą parengtį prieš šaudant gulomis. Paaiškina, kodėl reikia elgtis būtent taip, o ne kitaip.
Instruktorius privalo nurodyti teisingą rankų, kojų, kūno ir alkūnių padėtį, kad šaulio raumenys įsimintų teisingą šaudymo gulom formą.
Paėmus kaire ranka kovinio šautuvo uoksą, jis turi tendenciją nuslinkti į priekį dėl tarpo tarp laikančios rankos ir tvirtinimo dirželio. Šaudant koviniu šautuvu, ranka remiasi į diržo tvirtinimo vietą ir tokiu būdu šautuvas fiksuojamas. Sportiniuose šautuvuose toks mazgas nenumatytas, todėl šauliui tenka šį nepageidaujamą momentą kontroliuoti. Nuo šautuvo laikymo už uokso priklauso parengties šūviui lygis, - aukštas ar žemas. Nuslenkanti į priekį laikanti ranka nuleidžia ginklą žemiau. Šauliui prigulus per žemai, greitai pavargsta akys. Šioje situacijoje šaulys guli ant krūtinės, todėl suspaudžia krūtinės ląstą. Šiuo atveju, tampa sunku kvėpuoti. Šaulio pažeidžiamumas padidėja parengties šūviui metu, esant aukščiau nuo žemės. Tačiau, esant aukštesnei padėčiai, šaulys pernelyg įsitempia ir greitai pavargsta. Jo kairės rankos raumenys, laikančios ginklą, gauna papildomą krūvį, todėl blogina šaulio taiklumą.
Jei yra stipri diržo įtampa, padidėja pulsavimo įtaka ginklui - jis pradeda tiesiog "šokinėti" net su labai stora pirštine. Be to, ranka pradeda tirpti.
Kada diržas silpnai įtemptas, šaulys jaučia "tuštumą apačioje." Ginklas krenta krenta į „tuštumą“, ir, kaip rezultatas, naujokai negali įgyti tinkamų įgūdžių nuspausti gaiduką.

Kaip sakė nusipelnęs šaudymo sporto meistras V. Shamburkin'as kad: "Šautuvo diržas sujungia į vieną visumą šaulį ir šautuvą". Bet kairė ranka, susieta su šautuvo diržu, turėtų būti atsipalaidavusi: tada ji kartu su diržu pakeis kietą atramą, ir šaudymo kokybė daugiau ar mažiau treniruoto šaulio bus didesnė su diržu, negu su kieta atrama. Kaip jau minėta, šaudant šautuvas "šokinėja" ant atramos; ant minkštos - mažiau, ant kietos -daugiau. Taigi, paradoksalu, tačiau patyrę šauliai, naudodami diržą, pasiekia geresnių rezultatų, nei naudojant atramą. Be to, "su diržu" lengviau ir patogiau šaudyti į judančius taikinius. Snaiperiai, kurie yra pripratę šaudyti su diržu, paprastai šaudyti su atrama nemėgsta ir, jei įmanoma, net ramiomis sąlygomis stengiasi šaudyti su diržu.
Bet toks būdas turi ir savu trūkumų - šiek tiek didesnį šaudančiojo siluetą. Todėl, esant kovinėms sąlygoms, siluetas žeminamas, stengiamasi šaudyti kuo žemesnėje parengtyje, atremiant šautuvą ant to, kas pakliūna po ranka.
ŠAUDYMAS PRIKLAUPUS, NAUDOJANT DIRŽĄ
Šis šaudymo tipas naudojamas tuo atveju, kai šaudymas gulom negalimas griuvėsiuose, statybose, iš aukštos žolės ir krūmų.
Šaudymo priklaupus būdo esmė tame, kad šaulys atsirėmęs dešine koja, tiksliau ant dešiniojo bato kulno (nuotrauka 9). Kūno svoris pasiskirsto ant šio kulno ir dešinio kelio (nuotrauka 10), atsukto ir atkišto 60-80° kampu šaudymo plokštumai.
Praktiškai kelis atkišamas nuo kairės atraminės kojos atstumu, lygiu trims ketvirčiams pečių pločio.
Bendras atramos plotas padidėja. Laikant šautuvą, kairei kojai tenka kairės rankos svoris. Diržas jungia šaulį ir ginklą, todėl diržo panaudojimo principas toks pat kaip ir šaudant gulom. Visas šautuvo svoris tenka įtemptam diržui. Bet, šaudant priklaupus, šaulys diržą šiek tiek atleidžia ir kairės rankos plaštaka perkelia arčiau prie šautuvo vamzdžio žiočių. Bet tai priklauso nuo individualių šaulio anatominių savybių. Dauguma snaiperiu įpratę šaudyti ir gulom, ir priklaupus, su to paties ilgio diržu, laikant kairę ranką toje pačioje vietoje. Ant kairės rankos alkūnės diržas uždedamas tuo pačiu būdu, kaip ir gulom. Kairė alkūnė po šautuvu laikoma vertikaliai, taip pat kaip ir šaudant gulom (nuotrauka 11). Kairei atraminei kojai tenka priekinės dalies, kurią sudaro šaulys - ginklas svoris, kuri yra vertikali po kairiąją ranka, laikančia šautuvą, sudarydami su ją tiesią ir griežtai vertikalią liniją. Nuokrypis nuo šitos vertikalės lems horizontalią kulkų sklaidą.

Nuotrauka 9. Šaudant nuo kojos kelio, snaiperis sėdi ant dešinės kojos kulno

Nuotrauka 10. Atrama ant dešiniojo kelio, atkišto 60-80° kampu šaudymo plokštumai

Nuotrauka11. Šaudant nuo kojos kelio, ginklas, alkūnė, kelias, blauzda ir kulnas privalo būti vienoje vertikalioje linijoje
Jei pažvelgsite į šaulį iš šono, šaudantį nuo kelio (nuotrauka 10), matome, kad kairioji atraminė blauzda pastatyta maždaug vertikaliai. Tai pageidautina, bet nebūtina. Pagal anatominius ypatumus, šaulio kairė koja gali būti pastatyta į priekį arba šiek tiek atitraukta atgal, kairės kojos pėda pasukta į dešinę tiek į šaudymo plokštumą, kiek tai yra patogu konkrečiam šauliui. Paprastai alkūnė statoma ant kelio girnelės, tačiau dėl konkrečių anatominių savybių, alkūnė gali būti perkelta į priekį arba atgal nuo girnelės tiek, kiek tai yra patogu šaudančiam.
Šaulio korpusas pusiau pasuktas šaudymo plokštumai. Jei įmanoma, šaulys stengiasi išlaikyti galvą tiesiai. Korpusas šiek tiek pakreiptas į priekį. Dešinė ranka, laikanti pistoleto rankeną, alkūne nuleista žemyn ir yra tokios būklės, kad sudarytų natūralų kūno ir šaulio kampą 20-40 ° (nuotrauka 12).

Nuotrauka 12. Esant padėčiai nuo kelio, ranka nuleista žemyn 20-40° kampu

Kaip jau buvo minėta, šaulys sėdi ant dešiniojo bato kulno. Sportininkai, šaudantys padėtyje "nuo kelio", pasideda po dešinės kojos pėda specialu volelį. Snaiperiams kovos eigoje, nebus ko pasidėti, todėl jie treniruojasi sėdėti ant lygaus nelankstaus batų pado arba tiesiai ant dešinės kojos kelties. Tai yra nepatogu ir nemalonu, bet nėra jokios alternatyvos. Pagal instrukciją, kulnas atsiremia į dešinį sėdmenį. tačiau kai kurie šauliai atremia kulną į stuburkaulį; čia kaip kam patogiau ir kada jaučiasi stabiliau.
Šaudant padėtyje nuo kelio, šaulys turi išlaikyti pusiausvyrą tarp „sistemos“ šaulys - ginklas, kurios masė traukia atgal. Šaulį, kuris kūprinasi, trauks į priekį, atitinkamai atotrūkis bus žemai. Šaulys, kuris sėdi per tiesiai ir atsilošęs, atotrūkiai eis aukštyn.
Todėl, šaudant nuo kelio, turėtų būti pilnas balansas. Šaudant nuo kelio, taikiklis nutolsta nuo šaulio akies ir buožės padėtis turi būti aukštesnė, negu šaudant gulom. Todėl reikia teisingai įtempti diržą, kuris sujungia visus pasiruošimo elementus. Šiuo atveju šaulys, šaudydamas nuo kelio, pataiko taip pat kaip ir gulom.
Išmokti šaudyti nuo kelio reikia kantrybės. Šaudant nuo kelio, tirpsta ir skauda dešinę koją, ant kurios šaulys sėdi, ir kairė ranka, laikanti šautuvą. Atsiranda varginanti nugaros įtampa, visa laiką norisi susilenkti. Instruktoriai verčia naujokus "sėdėti" ant kelio su šautuvu ir 40-50 minučių dirbti tuščiąja eiga, tada leidžiama atsikelti ir mankštintis. Normatyvai sako, kad treniruotas šaulys gali priklaupęs išbūti vieną valandą, nusitaikęs į taikinį.
Šaudant nuo kelio, šautuvas turi būti ant kairės rankos, kaip atrama, ir apsaugoti nuo judėjimo, įtempiant diržą. Kaire ranka paimamas šautuvas, laikomas tuo pačiu būdu, kaip ir gulom. Kairė ranka privalėtų turėti pakankamai natūralią poziciją, snaiperis natūraliai turėtų suderinti  parengtį, siekiant, kad kairė ranka nejudėtų į dešinę ir į kairę. Tad šaulys nukreipia šautuvą į tikslą, po to užmerkia akis ir palinguoja šautuvą iš dešinės į kairę. Tuo pačiu, esant natūraliam raumenų ir raiščių susijungimui, jie atsiranda šone nuo taikinio. Šaulys atsimerkia ir patikrina save. Jeigu šautuvas, pavyzdžiui, „žiūri“ į dešinę, šaulys pasisuka į kairę ir vėl tikrina save. Ir tiek kartų, kol šautuvas bus nutaikytas tiesiai.
Šią padėtį šaulys bando įsiminti raumenimis ir toliau jį priima automatiškai, nesusimąstydamas.
Bendra visu pradedančiųjų "liga", atidirbant įgūdžius, šaudymo nuo kelio - per daug įtampos petyje ir dešinėje rankoje. Įtampa petyje sukelia jo nuovargį, o tai savo ruožtu - kulkų sklaidą į kairę. Be to, kai kurie šauliai net "dirba " petimi į buožę. Šaulį reikia mokyti kontroliuoti dešinį petį. Norėdamas tai padaryti, instruktorius, esantis už šaulio, užčiuopia jo petį šalia buožės. Raumenų įtampą, jei tokia yra, apčiuopiama labai gerai. Instruktorius moko šaulius, kad nesvarbu, kaip gerai bebūtų prispaustas šautuvas, tačiau jei įtemptas dešinysis petys, šauti negalima.
Šaudant priklaupus, šaulys laiko šautuvą ne tiek kaire ranka, kiek subalansuota parengtimi. Kairę ranką, kuria laikomas šautuvas, jūs negalite įtempti. Esant teisingai parengčiai, šautuvas guli ant kairės rankos, kaip ant pagalvės. Įtampa kairėje rankoje arba petyje - netinkamos parengties ženklas.
Atminkite!
Kairiosios rankos ir peties raumenys šaudant nuo kelio, turėtų būti atpalaiduoti. Menkiausia kairės rankos raumenų įtampa, ir ypač dešiniojo peties, sukelia nukrypimus. Jeigu tik šaulys pajunta įtampą minėtoje raumenų grupėje, jis privalo nutraukti šaudymą ir atsipalaiduoti, padaręs keletą įkvėpimų - iškvėpimų.
Šaudymas priklaupus, ko gero, technine prasme sunkiausias. Bet mokėti šaudyti priklaupus, būtina kiekvienam snaiperiui. Kautynėse visada yra vieta, kur negalima atsigulti (tarkim, kad jūs iki juosmens upėje arba pelkėje) ir nėra kur atremti šautuvą, o šaudyti reikia. Jūs negalite atsistoti visu ūgių, o ir atsiremti nėra į ką. Ir dar, turint gerus įgūdžius šaudymui priklaupus, pagal taiklumą mažai kada skiriasi (o kartais ir visai neskiria) nuo šaudymo gulom su atrama ar be. Todėl senuose Žukovo kursuose ( maršalui Žukovui atminti), instruktoriai šauliams, šaudantiems priklaupus, paruošdavo ypač sunkias šaudymo sąlygas. Patyrę instruktoriai naudojo tokį triuką: jei kariūnui būdavo sunku šaudyti priklaupus, nuo šautuvo nuimdavo diržą ir priversdavo "dirbti" be diržo, atkreipdami dėmesį į teisingą kairės rankos, kairės alkūnės, korpuso ir viso kito kūno padėtį, išugdydami šauliui absoliučiai teisingą parengtį, kad šaulį netrauktų į dešinę arba į kairę, į priekį ar atgal. Rezultatai smarkiai šoktelėjo. Reikalas buvo tame, kad naujokai, pajutę, kaip tvirtai šautuvas laikosi ant diržo, tiesiog "pakibdavo" ant jo, atsiremdami ir palinkdami į priekį. Tačiau jie instinktyviai atlaisvindavo dešinės kojos pėdą, ant kurios, pagal instruktoriaus nustatytą tvarką privalėjo sėdėti 40 minučių. Bet svorio centras pasislenka į priekį, nutirpsta ir pradeda skaudėti kairę koją, kuri išlaiko ne tik rankas su ginklu, bet ir korpusą. Šaulys pradėdavo svirti į priekį - dešinę, prarasdavo stabilumą, norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, pradėdavo kūprintis, dėl to dar labiau "pakibdavo" ant šautuvo.
Padėjęs kariūnui tinkamai pasirengti šaudyti be diržo, instruktorius "sujungdavo" visus elementus į vieną visumą. Rezultatai buvo ryškus.

ŠAUDYMAS STOVINT
Stovint - šaudyti sunkiausia. Ši šaudymo padėtis reikalauja velniškos šaulio kantrybės, savikontrolės ir ištvermės. Šaudant stačiom, šautuvas "vaikšto" į šonus, aukštyn ir žemyn. Šauliui reikia daugiau pastangų, kad išlaikytų ginklą lygiai, taikant į taikinį. Šaulys, su sunkių šautuvu, sudaro vieningą sistema: šaulys - ginklas, ir kad ši sistema mažiau svyruotų, ją reikia pastatyti taip, kad nuolat "netrauktų" bet kurią kryptimi. Žmogus ne geležinis, ir jo rankose šautuvas svyruos. Tačiau esant tinkamai parengčiai, šie virpesiai gali būti sumažinti iki minimumo, o vėliau pasidaryti ir visai atsitiktiniais.
Šaudant stovint, šaulys privalo išlaikyti sunkų šautuvą. Ir kad jam būtų lengviau tai padaryti, jis laiko savo kairės rankos plaštaką prie svorio centro, o kairę alkūnę atremia sau į šoną (nuotrauka 13). Kadangi gravitacija traukia šaulį į priekį, jis pasilenkia šiek tiek atgal, o taip pat pasuka ir pakaušį į šoną - tai aiškiai matyti nuotraukoje 14, 15. Nuokrypis prasideda nuo diržo sagties. Pėdos pastatytos tolygiai ir simetriškai taip, kad sistemos šaulys - ginklas svoris tektų vienodai į kiekvieną iš jų. Kairės rankos alkūnė turi būti tiesiai po šautuvu (nuotrauka 16). Nesilaikant šios sąlygos, atotrūkiai į kairę ir į dešinę nesumažės, nes sumažėja horizontalus ginklo stabilumas. Šaulys yra pasisukęs maždaug ketvirčiu į taikinį (nuotrauka 13). Kojos turi būti maždaug pečių plotyje, kojų pirštai pasukti simetriškai taip, kad būtų patogu šauliui. Plačiai išžergti kojas negalima: jos "išlaisvina" dubenį, o dubuo pradeda "sukiotis". Taip pat statyti kojas arti viena kitos nerekomenduojama - tai sumažina bendrą atramos plotą.  Kojos turi būti visiškai tiesios: sulenktos kojos taip pat "atsipalaiduoja", ir tai iš karto veikia stabilumą neigiamai.

Nuotrauka 13. Šaudymas stovint. Kairės rankos alkūnė, prilaikanti šautuvą, remiasi į korpusą šono srityje, šaulys ketvirčiu pasisukęs į taikinį

Nuotrauka 14. Šaulys atsilošia

Nuotrauka 15. Šaulys išsilenkia atgal
                     
Nuotrauka 16. Šaudant stovint, laikančios šautuvą rankos alkūnė privalo būti tiksliai po šautuvu
Šaulys privalo išsilenkti ne tik šiek tiek į šoną, bet ir atgal šautuvo (nuotrauka 13 ir 14). Kodėl visa tai turi būti padaryta, ir tiksliai taip, kaip aprašyta čia? Šaulys su į taikinį nukreiptu šautuvu turi būti visiškai subalansuotas, kad šaulį kuo mažiau traukų, kažkur, viena kryptimi (į ten lėktų kulkos), tuo pačiu, atitinkamai, mažiau siūbuotų. Tam tikslui šaulio galva, pagal galimybes, turi būt laikoma tiesiai, ne per daug palenkta į priekį arba pasvirusi atgal. Galva - savotiška atsvara. Svorio centras šaulys - ginklas turi būti kažkur per vidurį atramos srityje. Teisinga parengtis šūviui stovint, leidžia šauliui išlaikyti statinę pusiausvyrą. Jei tokios pusiausvyros nėra, šauliui tenka papildomai įtempti kurią nors kitą raumenų grupę. Tai sukelia šauliui ankstyvą nuovargį. Pusiausvyros padėtis - tai pagrindinis, patikimas pagrindas šaudyti stovint. Štai kodėl kairė alkūnė turėtų būti griežtai po šautuvu (nuotrauka 16).
Šaudant stovimoj padėtyje taikiklių sistema prisiartina arčiau prie akies, o šautuvas natūraliai pakeliamas aukščiau. Taigi, šautuvo buožė remiasi ne į peties duobutę, o į peties iškilimą arba dešiniau iškilimo, kur peties tęsinys pereina į ranką šalia bicepso (nors kai kuriems šauliams patogiau šaudyti, atremiant buožę į peties duobutę, kaip, kad jie šaudė gulomis ir nuo kelio). Šautuvo buožė visiškai prispausta prie peties ir gerokai labiau pakelta nei šaudant nuo kelio ar gulomis. Šiuo atveju, vienaip ar kitaip atsiranda daugiau nepatogumų, išlaikant šautuvą kaire ranka. Ginklą tenka laikyti kaire ranka labai aukštai, o rankų akivaizdžiai nepakanka. Esant įprastam kaire ranka šautuvo laikymui už uokso, parengtis šūviui ant tiek žemai, kad šauliui tenka palenkti galvą tam, kad matyti taikiklį (nuotrauka 17). Šioje situacijoje negelbsti net aukštai sureguliuota taikiklio padėtis. Nors kai kurie šauliai dėl savo anatominių savybių (trumpas kaklas, ilgos rankos) būtent taip ir šaudo, ir gana sėkmingai. Ilgas rankas turintys, labai stabiliai laiko ginklą už šovinių dėtuvės.
Paėmęs kaire ranka šautuvą tarpe diržo tvirtinimo vietos ir šovinių dėtuvės, šaulys, stovėdamas šaudo iš SVD (Dragunovo sistemos snaiperio šautuvo, nuotrauka 19). Kad išlaikyti šautuvą kaire ranka, ant sportinio ginklo numatyti specialūs laikikliai, vadinamieji "grybai - šampinjonai". Ant snaiperių kovinio ginklo tokie prietaisai nenumatyti: jie padidina bendrą svorį, padidina ginklų gabaritus ir sukelia viršininkų susierzinimą. Taigi šimtmečius snaiperiai mokėsi šaudyti, laikydami šautuvą ant sugretintų rankos pirštų (nuotrauka 18). Būtent, ant stipriai prispaustų vienas prie kito pirštų, nykščiu remiantis į gaiduko apsaugos rėmelį. Šį metodą naudojo tiek rusų, tiek suomių, tiek vokiečių šauliai. Tuo pačiu metu ginklo padėtis pakildavo iki 10 cm, tai suteikdavo galimybę šauliui laikyti galvą tiesiai, o ne nepalenkti ją į priekį, sutrikdant pusiausvyrą. Naujokams šis šaudymo būdas visada atrodydavo nepatikimas, nestabilus ir anekdotiškas. Todėl, senais laikais, instruktoriai siūlydavo jiems viduryje šaudyklos sugalvoti kažką geriau, ir kai jiems nieko nesigaudavo, abejojančius dėl šio metodo bausdavo.

Nuotrauka 17. Žemesnė ginklo laikymo padėtis, laikant už uokso. Diržo panaudojimas, siekiant pastovumo

Nuotrauka 19. Šaudymas stovint iš snaiperinio Degteriovo ginklo, laikant ranka po šovinių dėtuve. Kairę alkūnę atremiant į šoną, permetus diržą per šovinių dėtuvę

Nuotrauka 18.Ginklo laikymas ant ištiestų pirštų
Vertikali žasto padėtis po šautuvu - labai sunkiai įvykdoma sąlyga. Todėl kai kurie šauliai, kad suteiktų kairei rankai geresnę atrama, atkiša kairį klubą į priekį. Kai kurie šiek tiek sulenkia dešinę koją per kelį. Bet esant tokiai parengčiai, svorio centras tenka daugiau kairei kojai ir šaulys pavargsta greičiau.
Dešinioji šaulio ranka šaudant, paprastai nuleista alkūne žemyn 25-30  (žr. paveikslėlį 14), taip, kad būtų patogu konkrečiam šauliui. Kai kurie šauliai, atremiantys buožę į ranką tarp peties ir bicepso raumens, laiko šautuvą pakeltą nuo žemės 90 ° kampu, tačiau tai sukelia papildomą nuovargį. Šis metodas yra naudojamas, kai šaudoma su neperšaunamą liemenę.
Šaulys, kuris stovi subalansuotai pasirengęs, visada turi pasitikrinti, ar tinkamai pasiruošęs. Norėdamas tai padaryti, šaulys užmerkia akis ir atpalaiduoja kūną, linguoja šautuvą kairėn arba dešinėn tol, kol natūralus raumenų ir raiščių įtempimas nenusistovės natūralioje padėtyje. Tai yra, ši natūrali ginklo pozicija yra labai vertinga tuo, kad šaudant šautuvo "netraukia" nei į dešinę, nei į kairę. Jei ginklą kažkur "traukia", tai ir nukrypimai bus į tą pačią pusę. Atsimerkęs, šaulys pasuka savo pėdas į sistemą šaulys- ginklas. Baigti posūkį reikia tik perkeliant savo pėdas, ir bet kuriuo atveju ne pasukant kūną, ir tuo labiau rankų ar pečių pastangomis. Teisingai pasirinktą padėtį šaulys prisimena raumenų atmintimi, o tada, pagal treniruotumo laipsnį, automatiškai, be jokio mąstymo patenka į tokią padėtį.
Po to, kai per keletą treniruočių pradedantysis įgys pakankamą stabilumą, jam leidžiama naudoti diržą, permestą per alkūnę taip, kaip šaudant gulom (Nuotrauka 20). Taigi, įtemptam diržui tenka visas ginklo svoris. Diržą galima atleisti ir permesti per petį ir nugarą (nuotrauka 21). Taikant šį metodą, įtemptas diržas slopina šautuvo virpesius. Šis metodas dažnai naudojamas, kai vėjas pučia iš kairės pusės ir žymiai veikia šaulį į dešinę.

Nuotrauka 20. Šaudymas, naudojant ginklo diržą

Nuotrauka 21. Diržo naudojimo būdas. Prailgintas ir permestas per petį diržas (vaizdas iš kairės)
Priešingai nei šaudant nuo kelio ar gulom, (kur šauliui apskritai negalima panaudoti jėgą, ypač į kairią ranką, ant kurios turėtų būti padėtas šautuvas kaip ant atramos), šaudant stovint tenka "atsiremti" į šautuvą. Šautuvą, padėtyje šaudymui stovint, reikia laikyti. Korpuso palinkimas atgal turi būti kontroliuojamas. Tam reikia įtempti jėgas. Naujoku klaida yra ta, kad vietoj ramios jėgos panaudojimo, jie įsitempia. Kai tik šaulys pradeda įsitempti, atsiranda drebulys. Šiuo atveju reikėtų nutraukti šaudymą ir pailsėti.
Šio vadovo nuotraukose matome, kad šaulys apsirengęs vasaros aprangą. Tai padaryta specialiai, norint aiškiau, parodyti atskiras parengties akimirkas. Iš tiesų tai šauliai - snaiperiai ir šauliai - sportininkai šaudo kovinėmis sąlygomis, šaudyklose ir treniruotėse apsirengę storomis striukėmis. Kodėl? Stora striukė žymiai sumažina natūralius kūno svyravimus ir slopina pulsaciją, kuri neigiamai veikia šaudymo tikslumą. Be to, stipriai sujuostas striukės juosmens diržas padidina bendrą stabilumą, šaudant stovint. Be to, ant juosmens diržo uždedama dėtuvių krepšys, ant kurios galima šaudant atremti kairės rankos alkūnę. Sportinėse varžybose visa tai draudžiama, o kovinių veiksmų sąlygomis leidžiama – viskas kas paranku. Parengtis, šaudant gulom, priklaupus, stovint - reikalavimai tokie patys, kai ir snaiperiams, šauliams- sportininkams. Skirtumas tik tas, kad sportinėje praktikoje ginklas pritaikomas šauliui, o koviniame šaudyme šaulys pats sau pasirenka ginklą, pagamintą vidutiniam statistiniam šauliui
Pastatant optinį taikiklį ant ginklo, šaulys, paprastai, suderina jį kaip įmanoma: jo akis "pririšta" 6 - 8 cm atstumu nuo okuliaro ir atstumas turėtų būti optinėje ašyje. Pažvelkite į nuotraukas: šauliui būtų neblogai užfiksuoti galvą prie buožės skruostu, bet taikinys yra pernelyg aukštai ir galvą tenka fiksuoti smakru. Kaklas nuo to labai pavargsta. Prie tokios galvos pozicijos tiesiog reikia priprasti. Prie šautuvo SVD ir yra tam pritaikytas specialus "skruostas".
Teisinga parengtis - pamatas taiklumui, savotiškas pagrindas šūvio tikslumui. Ir todėl parengtis turi būti monotoniška. Jeigu šaulys empiriškai, bandymų ir klaidų keliu, pasirinko sau tinkamą kūno padėties kompleksą šaudymui gulint, priklaupus, stovint, tai jis turi prisiminti, kaip jis tai padarė, o tada užima geriausią poziciją automatiškai. Ir, jei jis užėmė šaudymo poziciją, pavyzdžiui, gulėdamas visai ne taip, kaip per treniruotę, tegu nesistebi, kad jis negalėjo pataikyti į tą vietą, kur pataikydavo anksčiau.

 

 

Parengta  Edvardas Pavilonis pagal

Алексей Андреевич Потапов ИСКУССТВО СНАЙПЕРА

[Edvardas 240]

Šaudymas stovint - pagrindiniai parengties principai       

 

Jūsų dėmesiui visi pagrindiniai parengties, šaudant stovint elementai. Jei šaulio pasirengimą pradedate nuo nulio, tai galite drąsiai remtis žemiau nurodytomis rekomendacijomis. Viskas, kas aprašyta, taikoma tiek dešiniarankiams, tiek ir kairiarankiams šauliams. Visą tai galite matyti veidrodžio atspindyje.

 

Šaudymas stovint - pagrindiniai parengties principai

 

Kiekvieną kartą, kai ruošiatės šaudyti stovint, turėtumėte patikrinti visus šiuos elementus papunkčiui. Rimtų problemų, paprastai, sukelia ne iki galo atlikti patys pagrindiniai (baziniai) šaudymo parengties stovint pricipai.

Norint sėkmingai šaudyti stovint, būtina laikytis šių pagrindinių principų:

Galva skruostu atremta į buožę, kaklas atpalaiduotas, akis žiūri tiesiai pro dioptrinio taikiklio angą.

Dešininysis petys yra atsipalaidavęs ir nuleistas. Buožės atramos dalis kontaktuoja su viršutinę rankos dalimi (petimi).

Dešinioji ranka tvirtai  laiko rankeną. Pati ranka sąmoningai atpalaiduota, bet dėl ​buožės ilgio gali būti taip, kad alkūnė yra laikoma santykinai aukštai.

Viršutinė kūno dalis pasukama taikiklio kryptimi, o tuo tarpu pečiai palinkę į taikinį. Viršutinės kūno dalies raumenys yra atsipalaidavę, būtina sąmoningai kvėpuoti diafragma (pilvu), atpalaiduojant kvėpavimą ir pilvo ertmę, priverčiant  liemenį  įkristi į dubenį.

Šaulio klubai nukreipti taikinio link. Tai priverčia juos pasistumti į priekį.

Dešinė koja pakreipta į dešinę. Ji palaiko stovėseną, tačiau tik apie 10 - 30% bendro svorio masės. Dešinioji koja apibrėžia aukštį, kryptį ir stovėsenos įtampos santykį. Tai svarbu koreguojant pusiausvyrą. Kojos, paprastai, tik šiek tiek koreguojamos šaudymo metu, susirandant optimalią stovėseną. Esant pradinei padėčiai, rekomenduojama pasukti dešinės kojos pėdą į išorę.

 

 

Dešinys kelias šiek tiek įtemptas. Įvairūs dešinės kojos pasukimo variantai padeda kontroliuoti kelio girnelę, kuri nėra visiškai atpalaiduota.

Kairysis petys nuleistas. Žastikaulis lengvai prispaudžiamas prie šonkaulių. Kairės atraminės rankos alkūnė yra vienintelė kontakto su dubeniu vieta. 

Kairės rankos plaštaka yra vertikalioje padėtyje ir be aktyvios įtampos. Ranka paprastai sugniaužta į kumštį. Šauliai, turintys santykinai ilgas rankas, remiasi įvairiais būdais: tarp pirštų, atviru delnu, atrama, laikikliu - šampinjonu.

Kairysis dilbis yra beveik vertikalioje padėtyje. Raumenų įtampą visoje rankos ir plaštakoje yra minimali.

Kairioji alkūnė yra svarbiausia, pasiskirstant įtampą ir pakreipiant viršutinę kūno dalį. Reikia rasti patogų sau kontaktinį tašką su klubo ketera, kuris leidžia jums išlaikyti ranką su šautuvu, ir būti visiškai ramiu. Balansu šiame taške galite reguliuoti menkiausius korpuso padėties pokyčius.

Šaulio dubuo išsikišęs (kartais labai) taikinio kryptimi, to pasėkoje dubens ketera ir kairė koja gauna didelį krūvį. Tai įvyksta dėl raumenų ir sausgyslių pasipriešinimo, ir dėl pasipriešinimo pasilenkiant į priekį.

 

 

 

Kairė koja stovi maždaug vertikaliai, atliekanti atramos (dešiniarankiams) funkciją, laiko didžiąją kūno svorio ir šautuvo dalies apkrovą. Kelio pasukimo dėka blokuojamas drebėjimas, kuris kartais trukdo varžybų metu. Kairė koja yra atsakinga už pusiausvyrą, stabilumą ir parengtį. Jautrūs kojų padų nervai laiku pateikia informaciją apie tai, kaip pasiskirsto svoris. Ši informacija yra svarbi kūno kontrolei ir parengčiai. Esant pradinei šaulio stovėsenos padėčiai, rekomenduojama statyti kojas stačiu kampu, ugnies linijos atžvilgiu.

Palaikomoji atrama susideda iš kairės kojos, dubens, kairiojo dilbio ir rankos. Kai esate pasirengęs, būtina atkreipti dėmesį į šautuvo svorį, einantį tiesiai per tą liniją ir žemyn.

Kitas, kai kurių šaulių naudojamas parengties variantas šaudant stovint.

Prieš jūs nuotraukoje, praeityje žinomo vokiečių šaulio Torsten Krebs, stovėsena (1995 metais jis buvo geriausias šaudymo pneumatiniu šautuvu pasaulyje šaulys, o taip pat buvo ISSF standartinių mažo kalibro 3x40 reitingų  viršuje), tai standartiniai vokiečių parengties principai. Galima matyti - labai žemas šautuvo prie peties laikymas, kuris perkelia bendrą svorio centrą žemyn, suteikia papildomą privalumą, būdingu tokiam  žemam ginklo pastatymui. Galva palenkta prie buožės, kad akis būtų teisingai prieš dioptrinį taikiklį.

Kaklo įtampa nepatyrusiam sportininkui neišvengiamas reiškinys, dėl to, visu pirma, turės įtakos stovėsenos balansui. Buožės atrama į petį yra šiek tiek toliau nuo dilbio. Šautuvo apsodas gali būti laikomas, atremiant kairės rankos pirštais (statmenai), sugniaužto kumščio išore. Daugelis prancūzų, šveicarų ir serbų sportininkų šaudo būtent taip.

 

Priežastys, dėl kurių gali šautuvą traukti į dešinę ir aukštyn, arba ką daryti, jeigu prisitaikant šauti juda vamzdis.

 

Traukti į dešinę gali dėl daugelio priežasčių. Štai pagrindiniai iš jų:

1. Patikrinkite, kiek dėvite drabužių po šaudymo striuke?

Kairė ranka, dėl per didelio dėvimų drabužių kiekio, gali tarsi atsilenkti (drabužiai trukdo sulenkti alkūnę, kuo jų daugiau, tuo labiau negalėsite sulenkti alkūnę, alkūnė nukryps į dešinę). Visa tai būtina žinoti. Paprasčiausiai, būtina naudoti aprangą, kad galėtumėt jaustis laisvi, pasirenkant tinkamą stovėseną šaudymui.

2. Nepakankamas nugaros išlinkimas

Gali būti daug variantų: pabandykite šiek tiek laisviau užsisegti kelnes, atlaisvinti diržą, pažaiskite - kairę plaštaką pasukdamas parengties padėtyje (plaštaką pasukite į vidų arba nuo savęs per riešo sąnarį), buožė yra laikoma labai arti peties, kitaip tariant - arčiau peties arba prie peties, pabandykite šutuvą pastumti/pajudėti nuo savęs, arba pasukite vamzdžiu kablį, tarsi ieškant taikinio. Tokiu būdu pajusite į kurią pusę gali būti įtampa. 

3. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip jūs stovite

Jeigu savo kairę ranką visiškai padėsite ant pilvo, tai jūs stipriai pasuks į dešinę, jei  patrauksite į kairę, net už klubo, tai patrauks į kairę. Čia turite rasti aukso vidurį. Atkreipkite dėmesį, ar judate liemeniu, t.y. tarsi dešiniu petimi į taikinį, šiek tiek pasisukę, jei platūs pečiai, o buožė trumpa. Svarbu pastatyti kairią šlaunį po kairę alkūnę, o tam mes turime pasukti pečius palei prisitaikymo liniją, kad pečių ir prisitaikymo linijos būtų lygiagrečios ( kiek įmanoma), o jeigu dar ir dešinės kojos pirštus pasuksite nuo savęs į išorę, tada, jei kūno svorį perkelsite ant kairės kojos, šlaunis pasislinks į priekį link taikinio ir šiek tiek į dešinę, jums bus patogu laikyti kairę alkūnę statmenai, ir atsikratysite pasislinkimo į dešinę, todėl stovėsena bus tiesi ir tokiu būdu užtvirtins/fiksuos dubens padėtį. Stovėsena gali būti optimali, kitaip tariant-stabili.

4. Kontroliuokite šautuvo pasvirimą

Jei jis yra horizontalus, tai yra, be pasvyrimo, bet gali būti trauka į dešinę, todėl kad padedate traukai kaklu ir galva. Reikia pažaisti su pasvyrimų kontrastais (stiprus pasvyrimas, arba be pasvyrimo ir pasirinkti patogiausią padėtį).

 

 

5. Stebėk buožės ilgį - tai taip pat gali turėti įtakos

Taip pat pažaisk su buožės ilgiu, pasirink jos optimalų  ilgį, pasirink patogiausią padėtį.

6. Ar teisingai konfigūruota peties apkaba ant buožės užpakalinės nugarėlės ir ar tinkamas pats nugarėlės aukštis

Jeigu traukia į viršų - vėl ieškok priežasties, reguliuok peties apkabą (bet ne mažiau kaip 22 cm nuo vamzdžio kanalo ašies, žemiau neleidžia ISSF taisyklės), dar galite judinti kairės rankos kumštį (atramą) nuo savęs - prie savęs, arba keisti stovo aukštį.

 Šaulio stovėsenos parengties/pozos paieškos procesas - sudėtingas reikalas, tačiau tas, kuris suras savo optimaliausią stovėseną su šautuvu - rodys stabilius rezultatus, t.y. ištvermės atsargos bus labai didelės, o sėkmingo pasirodymo tikimybė - geresnė. Tiesiog, privalote rasti parengties pozą šūviui! Negalite pasiduoti, todėl kad turite tikslą. Žinoma, jeigu yra tikslas pasiekti harmoniją ir laimę, pasitenkinimą sportiniuose pasiekimuose, turite eiti į priekį, stengtis treniruotėse, nepasiduoti sunkumams. Toks ir yra geriausių pasaulyje sportininkų tikslas.

 7. Į viršų gali traukti dar ir tai, jei turite ilgas rankas

 Būtina arba sutrumpini atramą (jei tokia yra), arba ieškote alternatyvos, pavyzdžiui, atrama ant rankos delno (nepatogu per kelias pirmąsias treniruotes, vėliau pripranti - ir ji tampa labai patogi). 

Iškilo mintis... Aš norėčiau matyti tave stovint – prisitaikymo šauti pozoje. Žiūrėk (tam reikalui gali naudoti savo išmaniojo telefono kamerą), priežastis turi būti matoma, suprasta ir ištaisyta. Pataikymas į taikinį negali būti idealus, jeigu šautuvas judės...

 

 

Parengė 

Edvardas Pavilonis

Be autoriaus leidimo kopijuoti draudžiama!

Kopijuojant, nuoroda į tinklapį www.gunstalk.lt būtina

 

[Edvardas 240]

 

Šaudymo priklaupus parengties ypatybės    

Parengties poza

 

Pagrindinė pozicija, parengties šaudymui nuo kelio, nustatoma trijų atramos taškų santykiu. Tie taškai yra:

1. Dešinės kojos pirštai.

2. Dešinys kelis.

3. Kairė pėda.

 

 

Esant normaliai bazinei pozicijai įsivaizduojama tiesė, sudaryta iš dešinės kojos pirštų ir dešiniojo kelio, sudaro šaudymo kampą nuo 40 ° iki 90 °.

Blauzdos (čiurnos) atrama - atraminis volelis, kuris padeda pasirinkti dešinės kojos patogią padėtį, taip pat skirtas stabilizuoti pėdos pakrypimus į šonus.

Volelis cilindro formos, didžiausias ilgis yra 25 cm, o didžiausias skersmuo 18 cm. Jis užpildomas žolės sėklomis, grūdais, ryžiais arba polivinilchlorido granulėmis. Apvynioti šias pagalvėles virvėmis arba panašiomis medžiagomis draudžia ISSF taisyklės.

 

Pozicija ant blauzdos atramos

 

Stabili dešinės kojos pėdos ir kojos pozicija yra teisingos parengties, šaudymui nuo kelio, pagrindas.

Patyrusio šaulio parengties šaudymui nuo kelio (priklaupus) nuoseklumas, naudojat blauzdos atramą, atrodo taip:

1. Dešinioji pėda padėta ant blauzdos atramos taip, kad pėdos pirštai yra fiksuotoje padėtyje, o dešinys kelis remiasi į atraminį paviršių (grindis, gruntą).

2. Būtina, kad apkrova, tenkanti dešiniajam keliui, būtų mažesnė negu dešinei pėdai, perkeliant blauzdos atramą keliui arba pėdos pirštams, galima apkrovą perskirsti.

3. Dešinės kojos pėda lengvai atmesta atgal. Tai suteikia geriausią atramą kūno svoriui, todėl šūvio atatranka lengviau kompensuojama.

 

Norint teisingai pasiruošti šaudymui nuo kelio, šaulio avalynė turi būti kietu padu, kad pėdos pirštai būtų fiksuotoje padėtyje. Nuo fiksuotos pėdos pirštų padėties priklauso šaulio parengties stabilumas.

 

Kairioji  (atraminė) koja

 

Kairė koja yra labai svarbi, nes yra rankos atramos pagrindas, tai, savo ruožtu, yra labai svarbu ginklo stabilumui. Kairės kojos pastatymas šauliui ugdomas individualiai. Norėdami nustatyti patogiausią poziciją, bandomos  įvairios padėtys, kai tikslinama net milimetro diapazone. Panašios pastangos yra nukreiptos į atraminės kojos raumenų įtampos mažinimą, o tai yra pasiekiama tuo atveju, kai ginklo ir viršutinės kūno dalies svoris nukreiptas žemyn į blauzdą.

 

 

Įvairios kojų padėtys ir tokių padėčių  rezultatas:

1. Rekomenduojama kairę koją atkišti šiek tiek į priekį šaudymo kryptimi. Tokiu atveju spaudimas į blauzdą nukreiptas ne vertikaliai žemyn, o tam tikru kampu. Tokia padėtis padeda išlaikyti pusiausvyrą, balansuoti  ginklo ir į priekį palenkto kūno svorį.

2. Šauliams, su ilgomis galūnėmis, gali tekti iškišti kairę koją toliau į priekį, negu šauliams įprastų kūno proporcijų.

3. Kairės kojos pėdos pastatymas atgal, už sąlyginės vertikalios blauzdos linijos, nerekomenduojamas dėl statikos, nes visa parengties sistema šautuvas - šaulys, tokiu atveju, turi tendencija linkti į priekį.

4. Net esant griežtai vertikaliai blauzdos padėčiai, parengties konstrukcija jau yra palinkusi į priekį.

5. Kairės pėdos posūkis į vidų padidina šoninį blauzdikaulio stabilumą.

 

 

 Viršutinės kūno dalies padėtis ir masės pasiskirstymas

 

Yra du, šaudant nuo kelio pagrindiniai parengties tipai: tiesus ir iškištas.

Tiesios parengties būdingi požymiai: viršutinė liemens dalis yra beveik vertikali.

Pagrindinė sistemos  "šaulys -ginklas" masė tenka dešinei kojai (kulnui ir kelio girnelei). Ši situacija turi ir privalumą, ir trūkumų:

Privalumas - 1: natūrali galvos padėtis.

Privalumas - 2: atsipalaidavusi pečių juosta.

Privalumas - 3: ženklus apkrovos į rankas ir kairę koją sumažinimas.

 

Trūkumas - 1: aukštai esantis svorio centras;

Trūkumas - 2: pakankamai sudėtinga kompensuoti atatranką.

 

Išsikišusios į priekį parengties būdingi bruožai

 

Viršutinė liemens dalis pasvirusi į priekį. Pagrindinė sistemos "šaulys-ginklas" masė tenka kairei kojai. Todėl būtina pasirinkti tokią kairės kojos padėtį, kurioje ji išlaisvinama nuo raumenų įtampos. Priešingu atveju, raumenų įtampa gali būti atpalaiduota šaudymo metu, tai priartina prie klaidų šaudant.

Optimaliausias kiekvieno šaulio parengties variantas priklauso nuo jo kūno proporcijų.
Sistemos "šaulys-ginklas" svorio centras turi būti tarp kairiosios kojos pėdos ir blauzdos atramos. Jei svorio centras yra trijų atramos taškų centre, tai atatranka nekompensuojama blauzdos atrama. Dėl to ginklas šūvio metu pasvyra į dešinę.

 

Kairė (atraminė) ranka

 

Kairės rankos funkcija - ginklo prilaikymas, o vietoj atramos naudojamas kairės kojos kelis. Norėdami pasiekti teisingą atramos padėtį, būtina kontroliuoti alkūnės padėtį ant kelio girnelės, priešingu atveju parengties stabilumas bus nepakankamas.

 

Atramos santykinės stabilizacijos būdai

 

Alkūnė dedama į įdubimą, atsiradusį tarp sulenkto kelio girnelės ir klubo, o liemuo įgauna vertikalią padėtį. Ranka, sulenkta per alkūnę, pastatyta (atremta) ant kelio girnelės dalies tarp alkūnės ir žastikaulio (tinka "išsikišusiai" parengčiai). Alkūnės išsikišimas dedama ne arčiau kaip 100 mm ir ne toliau kaip 150 mm nuo kelio, pagal sportinio šaudymo nuostatas. Diržo tvirtinimo kilpa ir ilgis priklauso nuo sportininko kūno savybių.

 
Ginklo diržo pritvirtinimas ant atraminės rankos

 

Diržo funkcija yra labai svarbi atlaisvinti atraminę ranką nuo aktyvaus raumenų darbo, tokiu būdu pasiekiamas šaulio parengties stabilumas. Diržo tvirtinimas ant peties atliekamas dviem pagrindiniais būdais:

1. Ant peties užpakalinių raumenų viršutinės dalies, netoli pažasties.

2. Ant peties užpakalinių raumenų apatinės dalies, netoli alkūnės.

Abiem atvejais diržo įtempimas netrukdo kraujotakai, todėl pulsas nepersiduoda ginklui.

Diržo tvirtinimas per peties vidurį tinka tik tada, kai pulso perdavimas į ginklą gali būti pašalintas atitinkamomis priemonėmis. Čia dėl asmeninių šaulio savybių taip pat galimi nukrypimai nuo normos. Diržas ant peties turi būti uždedamas taip, kad jis, šaudymo metu nenuslystų, bet tuo pačiu metu netrukdytu kraujotakai. Šiuo atžvilgiu gerai užsirekomendavo diržo eiga tiesia linija.

 

Atraminės rankos padėtis

 

Norėdami pasirinkti geriausią atraminės rankos padėtį,  tuo pačiu metu atsižvelgiant į kojų padėtį.

Geriausia, kai petys, alkūnė ir riešas yra toje pačioje vertikalioje plokštumoje. Esant tokiai kairės rankos padėčiai ant ginklo, raumenų įtampą neturi įtakos atatrankai, ir vamzdžio judėjimas šaudymo metu vyksta  vertikalioje plokštumoje tolygiai. Žiūrint iš priekio, kairė koja sudaro vertikalią atrama kairei rankai. Tuo tarpu ranka ir koja sudaro beveik tiesią liniją.

Dešininysis klubas sudaro kampą šūvio kryptimi, kampas nuo 40 ° iki  90 °.

  

Ginklo atrama į petį

Ginklas turi būti, kiek tai įmanoma, arčiau kaklo, prie raktikaulio, kad galva būtų tiesi. Ginklo atatranka tenka praktiškai į kūno centrą, ir nuokrypis į šoną šūvio metu tampa minimalus. Buožė visu paviršiumi glaudžiai priglunda prie peties, spaudimas į petį turi būti toks, kaip ir diržo spaudimas į kairįjį delną. Jei spaudimas į petį yra nepakankamas, tai atatranka susilpnėja pirmiausia dėl kairės rankos delno, kuris nesuteikia tokio stabilumo, kaip petys ir visas kūnas. Spaudimą į petį galima sustiprinti šiais veiksmais:

a) diržo tvirtinimo kilpą perkeliant ant buožės apsodo priekio,

uždedant diržą ant peties aukščiau,

c) sutrumpinant diržą,  turėtumėte būti atsargūs, nes dėl šio veiksmo padidėja spaudimas į diržo tvirtinimo kilpą, dėl to dažnai sutrinka atraminės rankos ir delno padėtis.

Jeigu diržo tvirtinimo kilpa iškišima per toli į priekį, tai atatranka yra slopinama petimi. Tai gali išprovokuoti klaidas šoninėje kryptyje, todėl kad parengtis šūvio metu nevienodai paslenka į dešinę, - neteisingą peties padėtį.

 

 

 

 Ranka ir delnas nuleistukui valdyti

 

Kad nuleistuką valdanti ranka ir delnas būtų optimalioje padėtyje, būtina atkreipti dėmesį į štai ką:

1. Nenaudokite dešinę ranką kaip atramą. Ranka yra imama pistoletinė rankena, šiek tiek spaudžiant, bet neturėtų būti naudojama šūvio krypčiai nustatyti.

2. Rankena turi būti laikoma su tokia raumenų įtampą, kuri neturėtų neigiamos įtakos nuleistuko paspaudimui.

3. Atitinkamas buožės ilgis skatina pasyvią trauką pečių kryptimi, kurios dėka vyksta sistemos šaulys - ginklas stabilizavimas.

4. Per gili dešinės rankos alkūnės padėtis išlenkia riešą ir sukuria problemų nuspaudžiant nuleistuką.

 

Galvos padėtis

 

Buožės ketera (atrama skruostui) turėtų būti sureguliuota taip, kad šaulys (kai kaklo raumenys yra atsipalaidavę) galėtų  žiūrėti į  dioptrinės taikiklio angos centrą. Esant parengčiai šaudyti priklaupus, gali kilti problemų su kaklo raumenimis, nes tenka labai atlošti galvą. Šiuo atveju galvos padėtis gali būti pasirenkama individualiai.

 

Pulsas

 

Jeigu nenaudoti veiksmingų priemonių, šaulio pulsas persiduos ginklui, provokuodamas šaulio šoninius judesius, ir apsunkins prisitaikymą. Veiksmingai nuslopinti tokius ritminius svyravimus, reikia suprasti, iš kokių kūno dalių sklinda nestabilumas. Pulsavimas į ginklą daugiausia persiduoda iš dviejų vietų:

1. Pečių srities, ant kurių tvirtinamas diržas. Šioje vietoje striukės/aprangos klostė ar kažkas panašaus, gali būti kaip tam tikras "slėgio tvarstis" ir būti pulso pervadėju. Be to, neigiamą pulso poveikį taiklumui gali turėti siauri per alkūnes drabužiai. Šiuo atveju gali būti naudingos tokios priemonės: nežymus diržo susukimas, diržo tvirtinimas šiek tiek aukščiau arba žemiau.

2.Kirkšnių ir pilvo srityje. Jei šaudymo kelnės ar švarkas veržia šaulį, tada pulsas gali būti perduodamas į ginklą per kairę koją. Šiuo atveju gali padėti šios priemones: kelnių atlaisvinimas kirkšnių/pilvo srityje, arba viršutinės striukės sagos užsegimas.

 

Parengtis šaudymui nuo kelio

 

Jei ginklo vamzdis, po aklos parengties, nukreiptas į taikinio centro pusę, tai visų trijų atramos taškų pakeitimas išlyginant į horizontalią plokštumą vyksta taip, tarsi šaulys būtų ant besisukančios platformos, t.y. visų kampų  pozicija lieka nepakitusi. Detaliai tai reiškia: - jeigu vamzdis nukreiptas nuo taikinio centro į kairę, bazinė pozicija pasisuka į dešinę,  - jeigu vamzdis nukreiptas į dešinę nuo taikinio centro, bazinė pozicija pasisuka į kairę.

Kai veikia stiprus šoninis nuokrypis, rekomenduojama atsistoti, pasukti blauzdikaulio atramą ir dar kartą pasirengti prisitaikymui. Jeigu po aklos parengties ginklo vamzdis nukreiptas aukščiau arba žemiau taikinio centro, norėdami išlyginti vertikalioje plokštumoje naudojami  šie būdai:- grubi aukščio korekciją atliekama keičiant užpildą girnelės atramoje; - bendra korekcija atliekama reguliuojant buožės apkaustą; - keičiant diržo kilpos padėtį, turi būti tinkamai pakeistas diržo ilgis, nes jei tik keičiama diržo kilpa arba tiesiog diržo ilgis, tai turi įtakos slėgio pasiskirstymui po visą parengties konstrukciją; - lengva aukščio korekcija atliekama nežymiai perkeliant kairę (atraminę) koją į priekį arba atgal.

 

Šauliams, kurių ilgos galūnės, parengties ypatumai

 

Tokie šauliai visada susiduria su sunkumais, ruošiantis parengčiai, nes jeigu jie naudoja "klasikinę" padėtį šaudymui nuo kelio, ginklo vamzdis visada bus gerokai aukščiau taikinio centro. Kad nukreipti vamzdį žemiau, galima  naudoti šiuos metodus: - padidinti užpildo kiekį blauzdos/čiurnos srtities atramoje; - iškišti į priekį kairę (atraminę) koją; - perkelti alkūnę ant kelio; - perkelti buožę žemyn; - pritvirtinti diržą žemai ant peties.

Šaulys, norintis pasiekti gerų rezultatų gali tik tuo atveju, jeigu gerai pažins save, daug dirbs treniruotėse, turės bendrą sutarimą su treneriu.

 

Parengė 

Edvardas Pavilonis

Be autoriaus leidimo kopijuoti draudžiama!

Kopijuojant, nuoroda į tinklapį www.gunstalk.lt būtina