Jump to content

Snaiperio ruošimas


Recommended Posts

Stebėjimo organizavimas, atstumo nustatymas

 

 

Stebėjimas snaiperiui - tai menas matyti tai, ko eilinis šaulys gali ir nepastebėti. 

Iš daugelio taikinių snaiperis privalo išsirinkti svarbiausius ir juos neutralizuoti. Todėl snaiperio pareiga pastebėti mūšio lauke objektus ir greitai nuspręsti, kuris iš jų turėtų būti sunaikintas pirmas.

 Stebėjimui naudojami optiniai prietaisai: žiūronai, optinis taikiklis, universalus naktinis šaulio taikiklis.

Kai priešas puola arba įsitvirtina pozicijose, stebėti ir nustatyti taikinius nekelia jokių ypatingų sunkumų, nes priešo taikiniai juda arba nepakankamai užmaskuoti (taikiniai, kaip taisyklė, dideli, gerai matomi).

Visai kitaip yra gynybos sąlygomis, ypač jei priešininkas turėjo pakankamai laiko atlikti priedangų įrengimo darbus. Esant tokioms aplinkybėms, priešas giliai įsirausia į žemę ir gerai užmaskuoja. Judėjimas vyksta tranšėjose ir susisiekimo grioviais, stebėjimas atliekamas optiniais prietaisais, televizijos, radijo ir kitomis priemonėmis.

Priešo gynybos juosta atrodo visiškai tuščia. Esant tokioms aplinkybėms, aptikti taikinius reikalingi ne tik įgūdžiai, bet ir išsamios žinios apie priešo taktiką.

Todėl pirma snaiperio, kuris pradėjo stebėjimą, užduotis, priešo gynybos tyrimas ir vertinimas, remiantis stebėjimo duomenimis apie priešą ir vietovės ypatumus.
Norėdami tai padaryti, pirmiausia privalote apžiūrėti vietovę plika akimi, ir, atsižvelgiant į turimą informaciją apie priešą, nustatyti:

a) kur yra priešo grioviai ir tranšėjos, kur gali būti stebėjimo postai ir ginklų sistemos;

B) kokiu tikslu, kur, kokiomis kryptimis ir iš kur galime tikėtis priešo;

c) sektorius, kur priešas gali pasislėpti nuo stebėjimo ir apšaudymo, iš kurių ruožu galima stebėti ir sunaikinti taikinį;

d) kurie sektoriai priešakinėse pozicijose ir neutralioje zonoje palankiausi priešo snaiperiams.

Ši preliminari analizė (priešo gynybos ir vietovės vertinimas) leidžia atlikti teisingus sprendimus, pasirenkant šaudymo pozicijas. Tiksliau ir veiksmingiau vykdyti stebėjimą, dėmesį sutelkiant į tuos sektorius, kur taikinių pasirodymas labiausiai tikėtinas.

Demaskuojančiais požymiais gali būti atsiradusios ant žemės dėmės (kartais šiek tiek tamsesnės, o kartais šviesesnės bendrame vietovės fone). Ryte naujų  krūmų, medžių, kelmų, kupstų atsiradimas, kurių vakar nebuvo. Takeliai, vedantys iš sekamo  objekto užnugario, matomas stebėjimo plyšys (aiškiai matomas žiemą), arba ambrazūra, keletas  antenų, priešo kareivių galvos, matomos vietinių objektų fone. Stebėjimo prietaisų stiklų blizgesys (kartais aiškiai matomas saulėtą rytą, kai saulė šviečia į priešo veidą), pavienių priešo kareivių judėjimas į tą pačią vietą ir t.t.

Snaiperis.

Aptikti jį sunkiausia, nes nei jo vieta, nei maskuotė, kaip taisyklė, yra nestandartinė (su išmone). Jo vieta gali būti arba pirmoje tranšėjoje, arba priešais ją, arba neutralioje zonoje. Norint aptikti snaiperio poziciją, geriausia naudoti kokią nors gudrybę, kad jis pradėtų šaudyti, tuo pačiu išduotų savo buvimo vietą.

 

Stebėjimo punktas. 

Paprastai stebėjimo postai išdėstyti vietose, esančiose aukštumose ir vietos objektuose, kurie dominuoja vietovėje (atskiri pastatai, viršutiniai aukštai ir  didelių namų stogai, malūnai, gamyklų kaminai, mečetės, koplyčios, krūvos akmenų ant kalnų šlaitų ir t.t.).

Prieštankines priešų ginkluotės priemonės išsidėsčiusios tankų, šarvuočių, pėstininkų galimo judėjimo kryptimi, prisidengę natūraliomis ir dirbtinėmis priemonėmis, ir kol nepasirodė kovinės mašinos, kaip taisyklė, nesirodo. Jų buvimo ženklai - šiek tiek suvytę arba pageltę krūmų lapai, pamiškėje nedideli medžiai arba krūmai, nedideli kauburėliai ant žemės ir ovalių formų dėmės.

 Ugnies taškai, paprastai, išsidėsto vietovės įdubose, tranšėjose ir jų flanguose, po atviru dangumi. Snaiperiai ant žemės atrodo tarsi kauburėliai. Tarp natūralių reljefo iškilimų jie kartais gali išsiskirti spalva arba tamsesnėmis dėmėmis. Žiemą  prie ambrazūrų sniegas aptirpsta ir pajuosta nuo suodžių. Gyvenvietėse priešas ugnies taškus gali išdėstyti apatiniuose pastato aukštuose, todėl būtina atidžiai juos apžiūrėti, kad būtų galima pastebėti specialias plokštės, šaudymo angoms pridengti, dažniausiai nudažytas tokia pat kaip sienos, spalva. Šaudymo garsas iš šių įrenginių šiek tiek prislopintas, tačiau jį lengva išgirsti.

  Nenuilstamas ilgas stebėjimas ir įvairių požymių palyginimas padeda aptikti priešą, nepaisant visų jo triukų. Būtina atkreipti dėmesį į viską, kas skiriasi nuo natūralaus, įprasto kraštovaizdžio, ir suprasti šių skirtumų priežastis - tai ypač svarbu stebėjimo mene.
Stebint galimas priešo pozicijas, rekomenduojama laikytis tokios sekos:

a) pirmiausia reikia atlikti bendrą vietovės apžiūrą ir įvertinti priešininko gynybą savo  ugnies sektoriuje;

B) numatyti gaires, t.y. vietinius objektus skirtingomis kryptimis, kur labiausiai tikėtini priešo pasirodymas. Orientyrai yra numeruojami iš dešinės į kairę ir nuo artimiausio iki tolimesnio, jiems yra nustatomas atstumas ir sudaroma kortelė šaudymui;

c) sudarius kortelę,  atlikite vietovės tyrimą optiniais prietaisais.

 Kad patogiau būtų stebėti ir išsamiau apžiūrėti vietovę, šaudymo sektorius suskirstomas į  tris zonas: artimąja, labiausiai prieinama stebėjimui, jį - 400-500 metrų, vidutiniąją - iki 1000 m ir tolimąją - matymo ribose. Zonų ribos yra nustatomos pagal gerai matomus orientyrus arba vietinius objektus.

 Stebėjimas prasideda nuo artimiausios zonos ir toliau iš dešinės į kairę pagal pažymėtus orientyrus, tolyn nuo savęs, nuosekliai apžiūrint vietovę ir vietinius objektus. 
Gerai matoma vietovė apžiūrima greičiau. Sudėtingesnė matomumui tiriama išsamiau. Įtartinos vietos - stebimos ypač atidžiai.

post-3-0-30390400-1376032963_thumb.jpg

 

Vietovės apžiūra

 

Pastato vizualios apžiūros variantas 

Ypač sunku stebėti naktį. Turime prisiminti, kad tamsoje matomumas žemyn blogesnis, nei iš apačios į viršų. Todėl vietą naktiniam stebėjimui turėtų būti parinkta daubose ir žemumose, tokiu būdu galite greičiau aptikti priešą, projektuojamą dangaus fone.

 Kaip orientyrai, pasirenkami objektai ryškiais kontūrais, aiškiai matomi vietovėje.
Stebėjimas nakties sąlygomis atliekamas su naktinio matymo prietaisais arba plika akimi.
Sekant naktį, išvengti apakinimo galite nežiūrėdami į ryškiai apšviestus objektus arba į šviesos šaltinius.

post-3-0-34157800-1376033000_thumb.jpg

Infraraudonųjų spindulių prožektorius demaskuoja jo naudojimo vietą. Todėl, pradedant stebėjimą, būtina įjungti elektroninio - optinio įtaiso maitinimą, atidžiai patikrinti teritoriją stebėjimo sektoriuje ir įsitikinti, ar nėra priešo infraraudonųjų prožektorių.

 Reikėtų prisiminti, kad priešo spinduliavimo šaltinis atsispindės  kaip šviesiai žalios dėmės su ryškiai baltu centru.

 Jo kryptis nustatoma pagal dėmės formas. Jei ji yra apskrita, tai spindulys nukreiptas į stebėtoją, jei matome elipsę, ištįsusią vertikaliai, spindulys yra nukreiptas į stebėtoją  45-60 laipsnių kampu.

 Tais atvejais, kai naktį matomumas yra labai ribotas arba nulinis, taikinių žvalgyba vyksta pasiklausymo būdu.

Renkantis pasiklausimo vietą, reikia stengtis, kad galima būtų klausytis be garso refleksijos - aukštumose, toliau nuo kliūčių ir pavėjui nuo ruožų, kuriuos praeidamas, priešas sukels triukšmą. Jūs negalite būti prie ošiančių nuo vėjo medžių, čiurlenančių upelių, sraunių upių, šalia krioklių ir t.t. 

Atstumo iš klausos nustatymo tikslumas priklauso nuo snaiperio patirties, klausos aštrumo ir gebėjimo įvertinti visus aplinkos veiksnius, turinčius įtakos garso sklaidai ir intensyvumui. Iš šių faktoriai pagrindiniai yra:

a) vėjo kryptis ir stiprumas;

B) oro temperatūra ir drėgmė;

c) reljefo pobūdis ir vieta;

d)augalija;

e) garsą atspindintis paviršius ir sukeliantis aidą bei klausos iliuzijas;
Labiausiai garsas iškraipomas ( pagal stiprumą ir kryptį) šalia didelių vandens telkinių ir uždarose vietose - miške, kalnuose, daubose.

Girdimumas padidėja, kai vėjas pučia nuo garso šaltinio, taip pat naktį ir anksti ryte, kai apsiniaukę, ypač po lietaus, prie vandens, žiemą kalnuose (kai nėra sniego) ir kitais atvejais, kai pagerėja garso laidumas. Padidėjus girdimumui dėl šių priežasčių, garso šaltiniai atrodo arčiau nei jie yra iš tikrųjų.

Garsas absorbuojamas, t.y. susilpnėja, kai karštas, saulėtas oras, sningant, lyjant, krūmuose, kai smėlėtas dirvožemis. Susilpnėjus girdimumui, atstumas iki garso šaltinio atrodo padidėjęs.

Norėdami geriau suprasti priešų elgesį mūšio lauke, patartina užsirašyti savo pastebėjimus, užfiksuoti ne tik taikinių pasirodymą, bet ir visus aptiktus priešo arba neutralioje zonoje aptiktus pokyčius. Grįžęs iš stebėjimo pozicijų, snaiperis privalo vadui pranešti apie viską, ką matė užfiksuoti stebėjimo žurnale.

 Būdamas savo pozicijoje, snaiperis apie savo pastebėjimus praneša vadui žodžiu. Pranešime snaiperis, panaudodamas vietinius objektus (orientyrus), šalia kurių aptiktas taikinys, nurodo ir apibūdiną tą vietą..

 

ATSTUMO IKI TAIKINIO NUSTATYMAS

 

Kad iš pirmojo šūvio pataikyti į taikinį, būtina žinoti atstumą iki jo.
Tai yra būtina, siekiant tinkamai nustatyti paklaidas, pučiant šoniniam vėjui, oro temperatūrai, atmosferiniam slėgiui ir, svarbiausia, nustatant teisingą nusitaikymo vietą. 
Gebėjimas greitai ir tiksliai nustatyti atstumą iki fiksuoto, judančio, o taip pat naujų taikinių pasirodymą, yra viena iš pagrindinių sąlygų, parodančiu snaiperio sėkmę.
Snaiperio proporcingas taikinio suvokimas, automatinio taikiklio  VIAP-1 naudojimas, nustatant atstumą. Norėdami nustatyti apytikslį atstumą, snaiperiai gali naudoti šiuos paprastus metodus.

 
Vizualinis būdas

 

Tai pats pagrindinis, lengviausias ir greičiausias, labiausiai prieinamas snaiperiui kovos sąlygomis, būdas. Tačiau gana tikslus vertinimas "iš akies" yra įgyjamas ne iš karto, jis įgyjamas sistemingai treniruojantis įvairiomis sąlygomis, įvairiuose vietovėse, skirtingais metų ir paros laikais.

Siekiant ugdyti šį būdą, jums reikia daugiau praktikos: pavyzdžiui, nustačius atstumą "iš akies", patikrinkite žingsniais, pagal žemėlapį arba bet kuriuo kitu būdu.

post-3-0-61906900-1376033040_thumb.jpg

 Pirmiausia, turite išmokti mintyse vizualizuoti ir užtikrintai įžvelgti bet kurioje vietovėje keletą atstumo etalonų. Treniruotę turėtumėte pradėti nuo trumpų atstumų (10, 50, 100 metrų). Gerai įvaldę šiuos atstumus, galite nuosekliai pereiti prie didelių (200, 400, 800) arba iki didžiausio atstumo, kokį gali pasiekti snaiperio ginklas. Išnagrinėję ir įtvirtinę  regimoje atmintyje šiuos standartus, mes galime lengvai palyginti, įvertinti ir kitus atstumus.

 Treniruočių metu turėtume sutelkti dėmesį į šalutinius poveikius, kurie turi įtakos vizualiam atstumo tikslumo nustatymui:

1. Didesni objektai atrodo arčiau, negu mažesni, esantys tokiame pat atstume.

2. Arčiau esantys objektai matomi ryškiau ir aiškiau, todėl:

a) daiktai ryškių spalvų (baltos, geltonos, raudonos), atrodo arčiau, nei tamsių spalvų (juodos, rudos, mėlynos);

B) ryškiai apšviesti objektai atrodo arčiau, nei prastai apšviesti, kurie yra tuo pačiu atstumu;

c) esant rūkui, lyjant, prieblandai, padidėjusi oro tarša - stebimi objektai atrodo toliau nei aiškiomis, saulėtomis dienomis;

d) kuo didesnis skirtumas tarp objekto ir fono spalvos, kuriame jie matosi, tuo mažesnis atrodo atstumas iki šių objektų; pavyzdžiui, žiemą užsnigtas laukas tarsi priartina jame esančius  visus tamsius objektus.

3.Kuo mažiau tarpinių objektų, esančių tarp akies ir stebimo objekto, tuo objektas atrodo arčiau, visų pirma:

a) objektai ant lygaus paviršiaus, atrodo arčiau;

B) ypač sutrumpinti atrodo atstumai, nustatomi virš vandens paviršiaus, priešingas krantas visada atrodo arčiau nei iš tikrųjų;

c) reljefo nelygumai (daubos, įgriovos), kertantys matuojamą liniją, tarsi sumažina atstumą;

d) stebint gulom, objektai atrodo arčiau, nei stovint;

4. Žiūrint iš apačios į viršų, nuo kalno papėdės iki viršūnės, objektai atrodo arčiau, o kai žiūrima iš viršaus žemyn - toliau.

 Vizualinį metodą, nustatant atstumus, galima palengvinti ir kontroliuoti šiais metodais:

a) keleto asmenų naudojimą, nustatant atstumą, nepriklausomai vienas nuo kito - visų nustatymų vidurkis bus pats tiksliausias rezultatas;

B) lyginant išmatuotą atstumą su kitais, pažymėtais vietovėje atkarpa, kurios dydis yra žinomas (pvz., netoli matuojamos vietos gali praeiti ryšių arba elektros  oro linija, kur atstumas tarp ramsčių yra žinomas.

"Akių tikslumas" priklauso nuo snaiperio gebėjimų, nuo nustatomo atstumo ir stebėjimo sąlygų. Iš atstumo iki 1000 m labiausiai patyrusių snaiperių klaidos paprastai neviršija 10-15 procentų.  Kai didesni atstumai, jie gali kai kuriais atvejais siekti 50 procentų.

 

Objektų matomumas pagal skirtingus atstumus:

post-3-0-77148600-1376033102_thumb.png

ATSTUMO IKI TAIKINIO NUSTATYMAS PAGAL KAMPINIUS MATMENYS

 

Nustatyti atstumą pagal kampinius matmenys galima tada, jei žinote objekto stebimos linijos dydį (aukštį, plotį arba ilgį). Metodo esmė - išmatuoti tūkstantųjų tikslumu  objekto matymo kampą.

Tūkstantoji yra 1/6000 horizonto apskritimo dalis, didėjanti į plotį tiesiog proporcingai  atstumo didėjimui nuo atskaitos taško, kuris yra apskritimo centras. Tiems, kuriems sunku suprasti, nepamirškite, kad atstumo tūkstantoji:

100 m = 10 cm,

200 m = 20 cm,

300 m = 30 cm,

400 m = 40 cm ir t.t.


post-3-0-70458900-1376033164_thumb.png

Žinodami taikinio apytikslius gabaritus, arba orientuodamiesi į objekto dydį metrais, kampinį dydį, atstumą galima nustatyti, naudojant tūkstantinę formulę: 

 

A = (Mx1000)/k

Reikšmės:

A     – atstumas iki taikinio.
1000 – pastovus matematinis dydis.
k –        kampinis taikinio dydis, (vienos tūkstantosios padalos optinio taikiklio skalėje)

M –      metrais (metrinė) žinomas taikinio plotis arba aukštis.

 

Pavyzdžiui, aptiktas taikinys. Būtina nustatyti atstumą iki jo. Kokius veiksmus reikia atlikti?
1. Išmatuokite taikinio kampą tūkstantosiomis.
2. Objekto gabaritus (metrais), esančius šalia taikinio,  padauginti iš 1000.
3. Gautą rezultatą daliname iš išmatuoto kampo tūkstantųjų. 

 

Kai kurių objektų matavimo parametrai:

post-3-0-01194000-1376033200_thumb.png

post-3-0-34454100-1376033229_thumb.png

Atvirų, optinių taikiklių skalė ir  optiniai prietaisai, suskirstyti į tūkstantąsias pagal padalų vertę:

Taikikliai PSO.

post-3-0-41161900-1376033260_thumb.jpg

Monokuliarai, žiūronai, periskopai ir žvalgo apžvalgos vamzdžiai. 

post-3-0-02690100-1376033286_thumb.jpg

Atviras šautuvo taikiklis.

post-3-0-51437500-1376033321_thumb.jpg

Taigi, siekiant nustatyti atstumą iki objekto, naudojant optiką, reikia įdėti jį tarp skalės  (prietaiso) padalų ir, žinant jo kampinį dydį, apskaičiuoti atstumą, naudojant pries tai nurodytą formulę.

Pavyzdžiui, reikia nustatyti atstumą iki taikinio (krūtinės arba ūgio taikinys), kuris tilptų į vieną skalės optinio taikinio PSO-1 skalę.

post-3-0-25990500-1376033348_thumb.jpg

Sprendimas

Krūtinės arba ūgio taikinio plotis (pėstininkas visu ūgiu) yra 0,5 m. Pagal matavimus PSO - 1 dėka, taikinys uždengiamas viena skalės padala, t.y. kampas 1000. Todėl:

A = (0,5 x 1000) / 1 = 500m.

Kampo matavimas parankinėmis priemonėmis.

Norint išmatuoti kampus su liniuote, būtina ją laikyti priešais save, 50 cm atstumu nuo akių, tada viena padala (1 mm), atitiks 0-02.

Tokiu būdų, matavimo tikslumas priklauso nuo įgūdžių laikyti liniuotę tiksliai 50 cm atstumu nuo akies. Čia gali būti panaudota tokio ilgio virvė (siūlas).

Matuojant kampus parankinėmis priemonėmis, galite naudoti pirštą, delną ar bet kokį nedidelį daiktą (degtukų dėžutę, pieštuką, 7,62 mm snaiperio šovinį), kurio matmenys skaičiuojami milimetrais, todėl ir tūkstantosiomis yra žinomi. Norint išmatuoti kampą, toks matas irgi atitraukiamas 50 cm atstumu nuo akių, ir palyginimo būdu nustatomas tikrasis kampo dydis.

 

Kai kurių elementų kampiniai dydžiai yra šie:

post-3-0-91690200-1376033383_thumb.png

 

Įgyjant daugiau įgūdžių kampų matavime, būtina pereiti tiesiog nuo išmatuotų atstumų iki objektų, prie kampinių dydžių nustatymo.Nuotolių nustatymas, pagal objekto kampinius dydžius, parodo tiksliausius rezultatus tik su sąlyga, jei gerai žinomi stebimų objektų matmenys,  

o kampiniai matavimai atliekami kruopščiai, matavimo priemonėmis (žiūronais, stereoskopais).

 

DERIVACIJOS REIŠKINYS

 

Dėl tuo pačiu metu kulką veikiamo sukamojo judėjimo, suteikiančio jai stabilią padėtį skrydžio metu, ir oro pasipriešinimo, kuris bando apsukti kulkos smaigalį atgal, kulkos ašis nukrypsta nuo kulkos skrydžio krypties į sukimosi kryptį. To rezultatas, kulka sutinka oro pasipriešinimą daugiau viena savo pusę, ir todėl nukrypsta nuo šaudymo plokštumos vis daugiau ir daugiau į sukimosi pusę. Toks besisukančios kulkos nukrypimas į šoną nuo šaudymo plokštumos, vadinamas derivacija. Tai gana sudėtingas fizinis procesas. Derivacija didėja neproporcingai kulkos skrydžio atstumui, ir tada jinai  vis daugiau ir daugiau krypsta į šoną ir jos trajektoriją panaši į lenktą liniją (grafikas 66). Esant įpjovai dešinėje pusėje, derivacija nukreipia kulką į dešinę pusę, kairėje - į kairę.

 

post-3-0-32414900-1376033410_thumb.png 

Grafikas 66. Derivacija.


post-3-0-01136200-1376033439_thumb.png

Šaudant atstumu iki 300 metrų, derivacija neturi jokios praktinės vertės. Tai ypač būdinga SVD šautuvams, kurių optinis taikiklis PSO -1 specialiai pastumtas į kairę 1,5 cm. Vamzdis šiek tiek pasuktas į kairę ir kulka šiek tiek (1 cm) nukrypsta į kairę.

 Esminės reikšmės neturi. Esant 300 metrų atstumui, nukrypimo (derivacijos) jėga kulką priverčia sugįžti atgal į nusitaikymo tašką, tai yra į centrą. Ir jau, esant 400 metrų atstumui, kulkos pradeda krypti į dešinę ir todėl, kad nesukti horizontalaus reguliatoriaus, taikykites priešininkui į kairę (nuo savęs) akį (pav.1). Devirvacija kulką nukreips 3 - 4 cm į dešinę, ir ji pataikys priešininkui į tarpunosį. Esant 500 metrų atstumui, reikia taikytis priešui į kairę (nuo savęs) galvos pusę tarp akių ir ausų (pav. 2) - tai bus apie 6-7 cm. Ir jeigu atstumas 600 metrų - į kairę (nuo savęs) į priešininko galvą (pav. 3).

  Derivacija nukreips kulką į dešinę 11-12 cm. Esant 700 metrų atstumui, nusitaikykite į tarpą tarp nusitaikymo taško ir kairiosios galvos pusės, kažkur virš priešininko peties (pav. 4). Iš 800 metrų - reguliatoriumi pataisyti horizontalius pasikeitimus 0,3 tūkst. ( tinklą - į dešinę, vidurinį pataikymo tašką - į kairę), esant 900 metrų - 0,5 tūkstantosios, 1000 metrų - 0,6 tūkstantųjų.

 post-3-0-49688800-1376033475_thumb.png

Kuo aukščiau taikinio kampo vieta, tuo mažesnis nuokrypis. Įvairių ginklų graižtva skiriasi, todėl skirsis ir derivacija.

Reikėtų pažymėti, kad didelės kulkos mažiau veikiamos derivacijos, ir nukreipimas bus tuo mažesnis, kuo didesnis bus to paties kalibro kulkos svoris. Taigi, sunkiųjų sportinių šautuvų kulkos kalibro 7,62  svoris yra 13,4 g ir gali nukrypti 1,5 mažiau, nei lengvesnės kulkos, o iš 1000 m atstumo ir toliau - 2 kartus mažesnis.

 

 

 

Parengė 

Edvardas Pavilonis

  • Like 2
Link to post
Share on other sites

Join the conversation

You can post now and register later. If you have an account, sign in now to post with your account.

Guest
Reply to this topic...

×   Pasted as rich text.   Paste as plain text instead

  Only 75 emoji are allowed.

×   Your link has been automatically embedded.   Display as a link instead

×   Your previous content has been restored.   Clear editor

×   You cannot paste images directly. Upload or insert images from URL.

Loading...
×
×
  • Create New...